Šiandien iš namų mus išlydi smagiai nusiteikusi kaimynų antis, vargšė nepažįsta kalendoriaus ir nesuvokia, kad iki Kalėdų stalo jai liko vos kiek daugiau nei mėnuo... 😊 Lai dar gagena, mes skubam...
Debesys vis papurkštauja, pavaišindami smulkiais lietaus lašiukais. Sukam į Gižus, yra toks nedidelis kaimelis Vilkaviškio rajone. Išlikęs akmenų svirnas mena laikus, kai dvaro valdos užėmė daugiau nei pusantro tūkstančio hektarų, veikė plytinė, spirito varykla, alaus darykla, vėjo malūnas, mokėsi būsimieji Seinų seminarijos kunigai. Iš tos didybės tebeliko svirnas, tiltelis parke ir liepa prie mokyklos...
Dvaro savininkai maždaug 1847–1850 m. pagal italų architekto Henriko Markonio projektą pastatė ir bažnyčią. Įeinam vidun, visai tuščia, net nedrąsu kelti koją ant kilimo, nutiesto per visą bažnyčios ilgį... Pro didelius langus vidun akinamai veržiasi dienos šviesa...
Iki Misviečių piliakalnio
palydi nuorodos, tik paskutinį kelio gabaliuką važiuojam pieva, toliau
klampojam pasėlių pakraščiu. Visas piliakalnio grožis, matyt, atsiveria nuo
Brideikio upelio pusės, į ten šlaitas status, bene 10-15 metrų. O nuo laukų –
šiaip, menka kalvelė. Reda aptinka medinio kryžiaus liekanas, kažkada ant
piliakalnio buvo kaimo kapinaitės. Tiek istorijos...
Vos už kelių kilometrų, to paties Brideikio pakrantėj – Šukių piliakalnis. Šis bent jau atviroj vietoj, pažymėtas, kaip ir dera. Aikštelė gerokai didesnė, šlaitai nuardyti, irgi nelygūs, panašūs į Misviečių. Kiek pabūnam, menkos atokvėpio minutės mums ir Baikai...
Pajevonys. Jei taisyklingai - kirčiuoti reiktų paskutinį skiemenį, liežuvis ne iš karto pripranta 😊 Pradedam nuo Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios, kuri stovi ant aukštos kalvos, vadinamos Šventkalniu. Kiek kartų bažnyčia griuvo ir degė, vargu, ar kas suskaičiuos. Dabartinė – mano bendraamžė 😊 Iš kelių pusių į kalvos viršų veda sunkūs akmeniniai laiptai. Pataikom į kuklias krikšto apeigas, tai tyliai, it bažnyčios pelės, pastovim kamputyje, pasidairom, ir išeinam.
Nuo 1935 metų karą ir okupaciją prastovėjęs Vytauto Didžiojo paminklas miestelio skvere atrodo visai šviežiai. Beveik šalia – iš čia kilusio verslininko lėšomis įkurtas skveras su paminklu 1863 metų sukilimui atminti. Jauku.
O Kunigiškių Pajevonio piliakalnis – tuoj už miestelio, tik pervažiavus Zanylą. Nuotraukoje pastebėkit – tiltukai per upelį pastatyti tiesiog vienas ant kito 😊 Piliakalnis tikrai didelis, bene futbolo aikštės dydžio, šlaitai – iki 10 metrų. Radiniai byloja mūsų eros pradžioje čia buvus stiprią pilį su gyvenviete. Laikas, deja, keičia viską...
Ragaišių piliakalnis, dar vadinamas Juodkalniu, – kitoje miestelio pusėje, tuoj už paskutinių namų. Anot legendos, čia kadaise nuskendo bažnyčios varpai, kurie skamba iki šiol, o pats piliakalnis tarnavo kaip sargybos kalva, kurioje suliepsnojus pavojaus laužams, visi gyventojai rinkdavosi į Pilies kalną (Kunigiškių piliakalnį). Kažkada ant Ragaišių piliakalnio baltų istorijos entuziastai buvo pastatę medinius stulpus, kurie tarnavo kaip senovinis kalendorius, tačiau paveldo sargai liepė juos nupjauti... Visai šalia, už pražliugusio keliuko, riogso susprogdinto betoninio bunkerio likučiai, bet tai jau kita istorija...
Pabuvę ant Šukių, ieškom Šakių piliakalnio, malamės šunkeliais 😊 Nors piliakalnis Jevonio upelio krante seniai žinomas, jokios istorinės medžiagos ar legendų nelikę, jį tyrę istorikai neaptiko net kultūrinio sluoksnio pėdsakų. Tiesiog stūkso didelė kalva, kokių daugybė aplink, ir tiek, jokio ženklo, jokio pėdsako...
O štai Kaupiškių piliakalnis –
ohoho! Pamatom iš tolo, tokio nepražioplinsi 😊 Jei ne masyvūs mediniai laiptai, įveikti
stačius poros dešimčių metrų aukščio šlaitus būtų tikrai nelengva. Aikštelė
plati, išvagota apkasų. Jei ne ūkanos, apžvelgtum iki pat horizonto, tolumoj
įžiūrim net valstybės sienos su Rusija stulpelius. Smagus dalykas – ant stovo
sumontuoti žiūronai, bet mes - penkiese, o jie – tik vieni, rikiuojamės į eilę 😊
Kybartams atrasti tikrai
reiktų dienos, ne mažiau, čia tiek daug istorijos… Legenda sako, kad miestelį
įkūrė penki broliai Kybartai, tokia pavardė ir dabar gan dažna Žemaitijoje .
Kada nors grįšim. Sustoję prie paminklo miestelio apylinkęse gimusiam rusų
dailininkui Levitanui, trumpai apžiūrim pagal Vytauto Landsbergio-Žemkalnio
projektą 1928 metais pastatytą Eucharistinio Išganytojo bažnyčią. Gaila, užrakinta.
Šalia – Darvino gatvė, įdomu, kodėl taip pavadinta? 😊 Kiek tolėliau paėjus -
Kybartų Šv. Aleksandro Neviškio cerkvė ir šalia prisiglaudęs kuklus popo
namelis, viskas už tvoros, irgi užrakinta... Važiuojam prie valstybės sienos,
juk kitapus kadaise gyvavo Eitkūnų geležinkelio stotis, panašiu pavadinimu kaip
Jatkonių. Laikui bėgant, Eitkūnai tapo Černyševskoje, o Jatkonys –
Kaišiadorimis. Tik žinojimas – liko 😊
Virbalis. Akimirkai stabtelim
prie evangelikų liuteronų bažnyčios. Atrodytų – laiko nuvarginti griuvėsiai,
bet kartą per mėnesį vyksta pamaldos, susirenka apie 60 parapijiečių. Matyt,
nedaug tikėjimo, tai ir bažnyčia tokia. Ne ką prašmatniau atrodo ir Šv. Mykolo
bažnyčia, mat per II-ąjį pasaulinį karą ji buvo susprogdinta, ir nuo tada
glaudžiasi buvusioje prieglaudoje. Sako, Dievas yra visur, tai gal to ir
užtenka…
Miestelio gale pasukę dešinėn,
stojam Virbalgirio miško pakraštyj. Klampyne virtęs keliukas atrodo visai
neviliojančiai, o navigacija sako, kad iki piliakalnio tektų kalmpoti dar bene
pusantro kilometro. Klausiam vietinių. Kritišku žvilgsniu įvertinę mūsų
busiuką, anie trumpai atsako: “Nu su šituo – tai niekaip…”. Taip ir paliekam,
it muse kandę, gal grįšim…
Paskutinį kartą nuo kelio
pasukam į Alvitą. 2020 metais pašventinta naujoji bažnyčia savo forma kiek
panaši į Dubingių, tik gerokai didesnė ir prašmatnesnė. Šventoriuje - keli čia
tarrnavusių kunigų kapai, kitoje pusėje - po stogeliu išsaugoti iki 1824 metų
stovėjusios bažnyčios pamatų likučiai. Lyg naujosios bažnyčios šešėlyje glaudžiasi
dar 1824 metais pastatyta Gauronskių koplyčia – mauzoliejus, beje, Zigmantas
Gauronskis buvęs vedęs Mykolo Oginskio anūkę Nataliją, jų sūnus Vladimiras čia
ir palaidotas.
Tokia štai diena. Nuvažiavę
pusketvirto šimto kilometrų ir per septynias su puse valandos įveikę 6
piliakalnius, grįžtam, kol kelyje dar šviesu. Kada nors čia teks sugrįžti –
palikom pernelyg daug nepamatytų vietų. Gal istorija palauks kito karto…
Raustančiu dangumi gailiai nuklykia
vos įžiūrimas paukščių trikampis…
2022-03-13, sekmadienis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą