Laiptai (III dalis)

Anuomet, studijuodamas Kaune, iš 18-to maršruto autobuso dažnai išlipdavau E. Ožeškienės sustojime. Ir visąlaik galvojau, kad ji – kažkokia revoliucionierė ar dar kažkap anai buvusiai santvarkai nusipelniusi moteriškė 😊 Betgi ne. Tik gerokai vėliau sužinojau, kad E. Ožeškienė buvo garsi XIXa. lenkų rašytoja, dukart nominuota Nobelio literatūros premijai, bet taip jos ir nepelniusi... Šitą istoriją prisiminiau, sustabdęs automobilį E. Ožeškienės gatvėje Kaune, prie evangelikų reformatų bažnyčios. Šalia jos – paminklinis akmuo kunigui Antanui Mickevičiui, vienam iš 1863 metų sukilimo vadų. Taip jau susidėliojo, kad šie iškilūs žmonės, būdami amžininkais, gal net nežinojo vienas kito, bet jų istorijos susitiko Kaune...

Už kelių žingsnių – 1923 metais pastatyti E. Ožeškienės gatvės laiptai, kylantys į Savanorių prospektą, tuomet – į Ukmergės plentą. Skaičiau, jog ano meto miestėlėnai skųsdavosi, esą laiptai nuolat apdergti į laukus genamų karvių... 😊 Dabar kopti lengva, malonu, akmeninės pakopos plačios, tiesa, viena kita kažkur dingusios, tai ilgainiui pakeistos betoninėmis... Žmonių visai nėra...

Aukštėliau Savanorių prospektu – vėl laiptai. Privažiuojam visai prie pat, sustojam Telšių gatvės kampe, prie nuodėguliais virtusio namo. 60 pakopų žemyn, vos metro pločio, ir visai nemalonus rankai turėklas nušepusiais dažais, kiek drasko delną.  Kita, gerokai mažesnė, laiptų dalis – anoje nuolat gyvo prospekto pusėje, tai tik nulydim žvilgsniais, nebeeisim.

Šaligatviu žemiau – tokie patys laiptai, vedantys iki privataus namo, pažymėto 57 numeriu. Atrodo, niekas jau seniai jais nevaikšto ir nesirūpina, palikti patys sau, mat durys apaugusios vijokliais, o takelio aplink neįžiūrim. Rūdimis išsiterlioju ranką, priekaištauju pats sau – ko mums čia reikėjo...

VDU miestelio laiptai, vedantys iš Tunelio gatvės į universiteto informatikos ir gamtos mokslų fakultetus, tikrai nusipelno geresnio likimo, čia gi kojas mankština būsimi šalies mokslo šviesuliai. Būklė – tragiška, kai kur - net ir pavojinga lipti, ypač sutemus. Bet dabar – šviesu, beveik sausa, vargais negalais užkopiam. Mintyse lyginu prieškariu statytus laiptus ir šiuos, na, tikrai, dabartiniai statytojai turi kur pasimokyti...

Kiek žemiau, beveik kitoje gatvės pusėje, - naujumu viliojantys mediniai laiptai į Žaliakalnį, vienas smagumas kopti, šitie dar net žemėlapyje nepažymėti 😊 Irgi tarsi iš dviejų dalių, atskirtų parko taku. Prisėdam ant suoliuko, ir visai nesinori pakilti, vistik medis turi savo žavesio ir šilumos...

O kita, matyt, to pačio projekto dalis, - Dainų slėnio laiptai.  Jie visai užtverti įspėjamosiomis juostomis, dėl savo būklės pavojingi sveikatai. „Leiskit į Tėvynę, leiskit pas savus“ – išraižyta medinėje atminimo lentoje šalia laiptų... Ne. Tik po remonto... O kažkada, bene per 90-ąją Dainų šventę, esu matęs šiuos laiptus, išmargintus tautiškais motyvais... Laikas negailestingas.

Tiek šiandien apie Kauno laiptus, nepavargom nei vaikščioti, nei rašyti. Jei patiko – laukite tęsinio... 😉