Kelias lietuje

Lyja taip įkyriai, rodos, prakiuro visi dangaus vamzdžiai... Niūri rudens dargana – nuo horizonto iki horizonto, ir nors norėjom kitokio ryto, nusprendžiam važiuot. Palomenė, Gegužinė, Jonava – visur nekart buvę, išmaišę kaimų ir miškų keliukus, apvaikščioję visus piliakalnius, tai lekiam nestabdydami.

Laibiškių dvaras. Jokios istorijos, jokių faktų, jokių žinių apie jį kažkodėl nėra, išlikusi vienintelė 1898 m. Stanislovo K. Kosakovskio padaryta 11,4x15,7 cm dydžio dvaro fotografija. Na, dar žinoma tai, kad prieškariu dvarą valdė Vytautas Kievličius, tačiau tai – ir viskas... Praeis dar metai kiti, ir fotografuoti ar tiesiog žiūrėti čia visai nebus į ką – viskas pavogta, išlupta, nuniokota negrįžtamai. Dvaras skausmingai miršta...

Vos penkios minutės važiuoti, ir mes stojam prieš Leonpolio dvarą, čia smagiau. Plazda Lietuvos ir Ukrainos vėliavos, matyt, vakar ar užvakar kažkam buvo visai smagu, mat kieme šlampa paliktos kėdės, stalai, palapinės 😊 Dvaro istorija nuo XVIII a. buvo siejama su Radvilomis, net kaimo pavadinimas kilo nuo Leono Radvilos vardo. Vėliau savo pėdsaką paliko Tiškevičių giminė, o Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, dvarą valdė Kazio Bobelio žmona Dalia Bobelienė. Kiek sužinojau, dabar čia šeimininkauja UAB‘as nelietuvišku pavadinimu... Apeinam ratą. Buvęs kumetynas atrodo prašmatniau nei dvaras, kiek atokiau – dar visai padoriai išsilaikęs bravoro pastatas. Nuo laiptų galinėje pusėje atsveria gražus Šventosios slėnis, jei ne lietus, norėtųsi ilgai stovėti ir žiūrėti į tolius... 

Neskubėdami pravažiuojam Ukmergę, akys vis užkliūna už mielų miesto stiliaus detalių – neįprastas laikrodis, katinai balkone, žavus fontanas... Tuoj už miesto – Dukstynos kapinės, čia užsukam pamatyti 1944–1955 m. Ukmergės apylinkėse žuvusių Didžiosios Kovos apygardos ir Vyčio apygardų partizanų kapų. Vardai, pavardės, slapyvardžiai po pasvirusiais kryžiais... Žiūriu į metus. Krito jaunuoliai, jauni ir vyresni vyrai – 19-os, 25-ių, 39-ių... Prislietimas prie kryžių – tarsi skaudus bandymas suvokti, kaip buvo...

Kitas kelio vingis – prie vienišos ir visų pamirštos Bernotiškių dvaro koplyčios. Dvaras nugrimzdo į praeitį, atrodo, toks nesmagus likimas laukia ir koplyčios... Pro mažą išdaužytų langelį viduje matau jau bepūvančius pastolius, statybininkų pamirštus ir dulkėmis nuklotus įrankius... Niekas čia jau neateis, stebuklų nebūna. Koplyčia tyliai laukia skausmingos lemties.

Kiek pažliugusiu kaimo keliu išsimalam į asfaltą, bet tik trumpam, persiristi į kitą jo pusę. Deja, keliukas prie Zujų piliakalnio užverstas žemių krūva, o lietuje maknotis kelis šimtus metrų per arimus nesinori. Gaila mūsų šunytės, liks be kailio spalvų, tik niūriai juoda, o tiek nešti – tikrai sunku. Paliekam, tebūnie 1:0 lietaus naudai ☹

Trumpakelnis Vidiškių bažnyčios zakristijonas jau buvo beuždarąs šventoriaus vartus, bet spėjam pasisveikinti ir užkalbinti – mums gi ne į mišias, tik bažnyčią pamatyti 😊 Tarp daugybės antkapinių plokščių lenkų kalba yra ir viena lietuviška – Vytautui Stommai, 1921-1922 m. ėjusiam Krašto apsaugos ministerijos ypatingųjų reikalų karininko, Ginklų ir patrankų taisymo dirbtuvių viršininko pareigas. Beje, šią bažnyčią 1856 m. pašventino vyskupas Motiejus Valančius. Kaimo pakraštyje dar surandam 1880 metais statytą koplyčią. Apeinam, pamatom, prisiminsim, kad buvom.

Šventupės dvaras, statytas dar XVIII amžiuje, dabar tarnauja žmonėms, o ne atvirkščiai, kaip anksčiau. Čia   įsikūrę Šventupės kultūros namai ir biblioteka, deja, sekmadienį visos durys – po raktu, tai tik paskubom apibėgam ir pasižiūrim. Lyja, koks dar grožio ieškojimas... 😊

Pasukę link Kavarsko, visai sulėtinam ir ieškom bent mažiausio takelio šlaite, kažkur čia slepiasi Radiškio piliakalnis. Veltui, visa šalikelė – lyg šlapios tankios brūzgynų džiunglės. Padūsaujam, bet jau 0:2 lietaus naudai.

Vos įvažiavę į Anykščių rajoną, savo džiaugsmui, lengvai surandam Svirnų piliakalnį. Labiausiai nudžiugina laiptai, tegu šlapi, bet patogūs kopti. Gražus, didingas kalnas, būtinai kada aplankykit. Jei ne viską užliejusi dulksna, pasimėgautume apylinkių panorama, deja, šiandien tik šlampam ir nieko daugiau.

O dar toliau plentu, tik kitoje jo pusėje, - sunaikinto Riklikų piliakalnio vieta. Septintajame ano amžiaus dešimtmetyje iš piliakalnio beliko žvyro karjeras... Taip dabartis pasiglemžė praeitį... Įsiamžinam atminčiai, juk piliakalnis gyvas, kol jį kažkas atsimena...

Svirnų dvaras, kurį, susiginčiję su navigacija, surandame tik antru bandymu, savo istorijoje tašką padėjo po 2006 metų gaisro. Suvargę trupantys raudonų plytų sienojai ir suanglėjusios langinės – viskas, kas liko. Varganą būtį tebesaugo šimtametės liepos ir nuvargę maumedžiai. Galima braukti riebų raudoną brūkšnį, tik tiek. 1593-2006. Ir negraži pabaiga.

„Jei keliauji į Kavarską nuo Ukmergės ar Taujėnų, iš tolo pamatysi milžiniško aukštumo baltą kryžių, prieš kurį telefono stulpai – tik nykštukai“ – taip to meto spaudoje buvo pristatomas aukščiausias tarpukario Lietuvoje gelžbetoninis Kavarsko kryžius, iškilęs dar 1936 metais. Sako, statydamas 20-ties metų kryžių garsusis to meto Kavarsko mecenatas P. Kalibatas labai troško sukurti modernaus Kavarsko ženklą. Pripažinsiu – įspūdinga, jam pavyko. 

O jei norit atjaunėti – nerkit į Kavarsko šv. Jono šaltinio baseiną, sako, bent 5 metus kaip ranka nuima 😊 Tikrai neįprasta vieta – iš storo vamzdžio nepailsdama virsta vandens srovė, savo skaidrumu pripildydama šalia esantį 3 metrų gylio baseiną, kuriame tarp augmenijos laisvai plaukioja pusės rankos dydžio upėtakiai... Pusės rankos, pusės rankos – nuo pirštų iki alkūnės! 

Dar apeinam 135 metus skaičiuojančią Kavarsko šv. Jono Krikštytojo bažnyčią, sienų spalvos nuo lietaus pavargę, šlapi langų stiklai juoduoja paslaptinga tamsa.

Tuoj už miestelio – tik 2015 metais atrastas Vilkatėnų piliakalnis. Reikia suprasti, kad 7 metai yra daug tik žmogaus gyvenime, o piliakalnio istorijai – vieni niekai, taigi, rasti kokį nors ženklą ar nuorodą nesitikėkite. Ieškom žinodami, kur ir ko, taigi, mums lengviau, nors piliakalnio plotas – net virš pusės hektaro, ir tvirtinti, kad esame pačiame centre, nedrąsu. Bet keliam vėliavą, mes – ant piliakalnio!

Vos už 3 kilometrų – Paberžės piliakalnis. Rodos, prie kelio, tuoj už miško proskynos, deja, deja, tikrovėje viskas gerokai sudėtingiau. Vos randam siaurą tarpelį apsisukti ir grįžtam nieko nepešę. Gaila.

Akmenimis grįstu grindiniu sukam į Kurklius. Kurkliai I, Kurkliai II, Kurkeliai – daug čia tų kaimų, nesupaisysi, kodėl ir kaip. 

Medinė Kurklių bažnyčia, ko gero, atrodo visaip kitaip, nei 1874-aisiais, kai buvo pastatyta, bet tikrai žavi – solidžios medinės fasado kolonos, neįprastai sodri sienų ir skliautų spalva daro ją išskirtine. 

Kurklių koplyčia

Kurklių bažnyčia

Visai šalia – sovietinių karių kapinės, tiesa, jau be ideologinių stovylų, o kiek tolėliau, Dubelės upelio pakrantėj, – jaukutė sinagoga, lyg koks mažytis spalvotas nykštukų namelis. Pažvelgiu pro langą vidun – tuščia, matyt, sustingęs laikas laukia kultūrinės aušros 😊 

Miestelio gale nuklystam pažiūrėt tilto per Virintą, šlapios lentos po kojomis kiek baugina, žengiam atsargiai dvejodami. Seno malūno languose – voratinkliai ir storas dulkių apklotas, bet įžvelgiu keliolia pilnų maišų ir kažkokius įrengimus, reiškia, čia dar rusena gyvybė 😊

Buteikių piliakalnis - lyg amerikietiški kalneliai. Iš tiesų, piliakalnis stūkso ilgos siauros kalvos rytinėje gale, tik kad per I-ąjį pasaulinį karą jame buvo įrengti apkasai, o šlaitai nuslinko. Daugiau nei šimto metrų ilgio aikštelę tarsi kapoja grioviai, todėl piliakalnis ir atrodo lyg kalnelių kompleksas. Rodos, prieš metus kitus bandytas tvarkyti, bet nelabai sėkmingai, gamta vėl grįžta atgal.

Kitame kaimo gale - Kurklių II (Graužinių) dvaras, tarpukariu priklausęs politikui, Ketvirtojo LR Seimo (1936-1940) nariui Klemensui Graužiniui. Grožio ir prašmatnumo ženklų jau seniai nebelikę. Sovietmečiu iškilęs priestatas stūkso kiaurais langais, ir nors paradines duris saugo masyvi spyna, vidun patekti gali kiekvienas norintis. Aš nelendu. Matau buvusios kolūkio kontoros plakatus, agitacinę lentą, laiptinę, baldų likučius. Nežavi.

Sukdami namo, žemėlapiuose surandam, kad visai netolies, nors ir nepakeliui, – Janonių piliakalnis, o gerokai už jo – ir kaimo koplyčia. Bandom. Deja, miško keliukas toks prastas, kad ieškojimus baigiam prie piliakalnio šlaito, bent mums taip atrodo, o ir žemėlapiai tą patį patvirtina. Apžėlęs krūmokšniais, takų ir aikštelės nė nematyt, tai pasikliaujam tik sveiku protu, sustojam nuotraukai kiek aukščiau šlaite. Čia – paskutinis piliakalnis šiandien.

Keliolika minučių dar pasimėgaujam automobilių kroso varžybomis Vidiškių trasoje, lietus jau nė motais. Daug aistros, daug emocijų, variklių gausmo, dūžtantys automobiliai – dukros pirmą kartą gyvai stebi lenktynes 😊 

Per 8 valandas – 5 įveikti piliakalniai, 269 nuvažiuoti kilometrai, beveik tiek pat nuotraukų šeimos archyvui, ir daug netikėtų atradimų, daug smagių akimirkų. Nemeluosiu – tikrai nelengva, ypač mūsų šunytei, nepratusiai prie šlapios žolės ir merkiančio lietaus. Kažkiek ir mums, ypač tuomet, kai Kavarske pamatom, jog namuose liko beveik visi užkandžiai... 😊

Bet kai kartu – viskas įmanoma.