Laiptai (II dalis)

Kiek žemiau už Kristaus prisikėlimo bažnyčios, Aušros gatvėje pasukę dešinėn, sustosite prie Žaliakalnio funikulieriaus, o visai už kelių žingsnių – ir Aušros tako laiptai. Beje, pasikelti ar nusileisti funikulieriumi, kadaise vadintu pigiausia transporto priemone, dabar kainuoja 1EUR. Greitai mintyse primetu, kiek čia mums keturiems išeitų pasivažinėti žemyn-aukštyn, ir praeina noras 😊

Leidžiamės margais lyg mozaika laiptais – tai betonas, tai marmuro luitai, tai šaligatvio plokštės… Lopyta sulopyta ir dar nukritusiom slyvom numarginta, tai vaizdelis tikrai nekoks. O žmonių daug – moksleiviai, studentai, akimirkas nuotraukoms reikia tiesiog gaudyti. Laiptai, sako, kažkada irgi buvo mediniai, laikas pasiglemžė…Šlaituose – smėlis, lyg kokioj Palangoj. Už nugarų kas žingsnį mažėja bažnyčios baltumo, kol visai išnyksta medžių šešėliuose…

Aušros taku senaisiais Kauno kiemais nesunkiai ateinam iki “Šilelio” arba Putvinskio gatvės laiptų, viename iš fasadų dar įžiūriu skaičius “1931”. Be abejonės, tai didžiausi laiptai į Žaliakalnį, 1988-aisiais sujungę V. Putvinskio gatvę ir sovietmečiu garsią "Bangos" gamyklą.

Juos projektavo architektas V. Juozaitis, tai neretai jie vadinami "Juozaičio", taip pat "Šilelio", "Saulės", "Pompėjos" (buvo toks restoranas) vardais. Bandėm skaičiuot – tikrai gerokai daugiau nei du su puse šimto pakopų (nusimušėm prieš pabaigą… 😊) ir nesuskaičiuojama daugybė poilsio aikštelių, lyg mažų kambarėlių. Tikras ištvermės labirintas, bet kopti tikrai nenuobodu, atvirkščiai – net linksma 😊.

Su Dzūkų gatvės laiptais yra blogai, mat prie jų visai nėra kur sustoti, o kojos gi nevaldiškos, minam savom. Bet jau kai sustoji – čia pat net ketveri Kauno laiptai. Tiesiai nuo P. Mažylio gimdymo namų – Žemaičių gatvės laiptukai, statyti dar 1938-aisiais. Mažyčiai, vienas juokas, viens-du-trys-baigta 😊 Buvę gražūs, o dabar tinkas jau byra, liūto galva, iš kurios kadais tekėdavo mažas fontanėlis, visai pilka ir paniurusi… Laikas negailestingai daro savo.

Vorele į kalną grįžtam prie Dzūkų 😊 Sunkūs ir statūs granito laiptai, dar menantys aną Nepriklausomą Lietuvą, baigiasi prie Kauno dailės gimnazijos. Irgi visai trumpi, tik 109 pakopos mokslo šviesos semtis… Skaičiau, kad kažkada laiptus puošė žibintai, suoliukai poilsiui, stovėjo šiukšliadėžės. Dabar patogumo – apskritas nulis, bet juk mokslo šaknys niekada nebuvo saldžios… 😊

Žemaičių gatve leistis žemyn, rodos, nei žingsnių daug, nei kojos sunkios, o iki Kauko laiptų net nespėjam ir pasikalbėti, čia pat. Bene garsiausius ir gražiausius miesto laiptus 1936 m. suplanavo inžinierius Feliksas Vizbaras, o projektavo architektas Stasys Kudokas. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą vietoje Kauko laiptų į kalną kilo paprasta negrįsta Liudmilos gatvelė, ir tik vėliau ji buvo pervadinta į Kauko. Gyvas vanduo fontane… Dugne pamatom pamestą, o gal tyčia įmestą žieduką. Kas žino – tiesiog nuslydo nuo piršto ar buvo nusviestas, su mylimuoju atsisveikinant visiems laikams… Tokie gyvenimai 😊

Abipus laiptų – akmenų latakai lietaus vandeniui, visai gražu, ir tikrai tinka, pilko betono lovys atrodytų nykiai. Lėtai kopiam tūkstančių kojų nuzulintom granitinėm pakopom. Čia tikrai gražu…

Kaip ir anuomet, viršutinę laiptų terasą gaivina vanduo, sako, prieškariu čia buvęs fontanas pakeldavo vandens purslus net į 6 metrų aukštį, augo lelijos, o Kauno aukštuomenės ponios čia susirinkdavo pasilepinti saulėje. Skulptoriaus B. Zalenso kūrinys „Poilsis“ atsirado sovietiniais metais, ji ir dabar čia, po atnaujinimo atgavusi žavesį. Va, tik vandens mažiau, belikę pulsuojantys spalvoti purslai…

Dar keliolika žingsnių Žemaičių gatve, ir stovim prie Radastų gatvės laiptų. Turėklai apačioje nukabinėti vamzdeliais, kurie, švelniai perbraukus ranka, tyliai romantiškai skamba - din-dan, din-dan, din-dan... Pastovim, palaukiam stipresnio vėjo gūsio, sujuda, suskamba dar garsiau… Šypsomės, viduj jauku… Aukštėliau prašmatnumo ir įmantrybių jau nėra, tiesiog laiptai “užlipti-nulipti” be jokios romantikos. Krapteli lietus, lyg primindamas – jau ruduo…

Paskutiniai šiandien – Kaišiadorių gatvės laiptai. Apačioje, nuo Tunelio gatvės, tik įamžinam, norisi pasivažinėti Kaišiadorių gatve, juk įdomu 😊 Senus medinukus gožia stikliniai modernios statybos namai, senosios miesto dvasios ir romantikos mažai belikę. Kažkur giliai po kojomis – geležinkelio bėgiai, tiesiai į Kaišiadoris… Visai prie turėklų – šimtametis ąžuolas. O laiptai savimi tarsi sujungia du amžius – kiek palypėję seno sunkaus akmens pakopomis ir paėję taku, keliam kojas ant pilkų bedvasių betono trinkelių. Medis, perlūžęs ir pakibęs virš lietaus latako, lyg primena, kad viskas šiame pasaulyje neamžina…