Stoju prie Kauno geležinkelio stoties ir tarp automobilių žvitriai perbėgu Girstupio gatvę. Dar yra parako... 😉 Prieš akis – pirmieji mano Kauno laiptai, dingstantys kažkur seno ąžuolo šešėlyje. Bandau skaičiuoti laiptelius, bet greit pametu skaičių, tiek to...
Į dešinę nusuka tiltas į Aukštuosius Šančius, kopiu toliau. Gražu... Jau bepradedu dusti, šnopuoti ir sukiotis atgal, bet laiptai, mano laimei, baigiasi 😊
Dešinėje – apžvalgos aikštelė su vaizdu į geležinkelio stotį ir kryžiumi ištremtiems lietuviams atminti. Prisėdu, laukiu, bene kas užklys, gal padarytų nuotrauką. Ne. Veltui. Tenka pačiam.
Neskubėdamas traukiu siaurute E.Fryko gatvele, sukiodamas galvą į neįprastos architektūros namus - kadaise čia kūrėsi profesoriai ir kitokia aukštuomenė. Lipdyta, prilipdyta, užlipdyta, namai net ir po tris aukštus, vos telpa sklypuose... Kas dabar supaisys, kaip buvo...
Siauras takelis į kairę tarp namų, ir jau matau Fryko laiptus 😊 Leidžiuosi žemyn. Žinau, kad tikrieji Fryko laiptai buvo mediniai, vingiuoti, su aikštelėmis poilsiui. Deja, dar 1985 metais tuometė valdžia senuosius laiptus dėl itin blogos būklės išardė ir įrengė dabartinius.
Šitie irgi jau trupa, laikas negailestingas... Laiptai baigiasi Bažnyčios gatvėje. Atsisuku – prieš akis arka ir keistas betoninis stulpas, ant kurio nutūpusi tokia pat pelėda saugo laiptų ramybę...
Seniausias Frykų dvaro pastatas, vadinamas Idalinos dvareliu (K. Būgos g. 8), – kiek link stoties. Matyt, statytas ir perstatytas, bet žavesio likę, nepasiginčysi… Beje, dvaras Vytauto kalno šlaituose ir viršūnėje inžinieriui Edmundui Frykui (1840–1920) atiteko kaip žmonos Idalijos gautas palikimas. Naršydamas istoriją, perskaičiau, kad būtent šitasai Frykas 1883 metais Kaišiadorių geležinkelio stotyje įrengė vandentiekį ir vandens bokštą. Štai taip.
Pasimaišęs nerimstančiose Kauno gatvėse, vargais negalais randu laisvą plyšiuką Eivenių gatvės gale, beveik prie taip pat vadinamų laiptų. Metalinę tvorą pasiglemžusi šimtametė tuopa tarsi rodo savo galybę, patvirtindama, kieno čia viršus 😊 Šiaip tai čia – laiptų viršus, jei jau taip 😊
O jei lipti iš apačios, taikykit į Jonavos gatvės 162 namo kiemą. Laiptų pradžia nuteikia itin romantiškai – tiesiog virš turėklo į delnus virsta tuoj tuoj beprinoksiančių vynuogių kekės, dešinėj – šermukšnis, obuoliukai... Tikrų tikriausi rojaus sodai 😊
Nuokalnės gatvės laiptai – iš dviejų dalių, lyg norėtų sujungti Žaliakalnį ir Kalniečius. Tik va kad ta gatvė amžinai gyva, nepereiti. Lipu žemyn nuo Tvirtovės alėjos pusės, bene ant trečio laipto plačiai sėdi toks lyg šeimininkas, murzinas, nelabai maloniai kvepiantis, apsikrovęs vargano turto ryšuliais. Ir net pamatęs, kad bandysiu fotografuoti, nesitraukia, nenusisuka. Net nusipurtau... O Žaliakalnio pusės nelabai ir įamžinu – lyg tyčia, tiesiog tiesiai prieš saulę. Eit į šoną tingisi, tebūnie taip, juk pamačiau 😊
Tiek šiandien. Patiko. Tik sunku, ypač lipti į viršų, ir kažkodėl - kuo arčiau viršūnės, tuo sunkesnės kojos, tuo aukštesnės atrodo laiptų pakopos... 😊
Bet laiptų dar būtinai ieškosim 😊
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą