Istorijos šalia mūsų

Visiškas rūkas, ruduo kasdien vis stipriau graibo už skvernų, kanda lapus, galąnda vėjus... Rengiamės šilčiau, pasirūpinam arbatos, užkandžių ir keliam bures į kelią.

Už nugarų palikę dar snaudžiantį Vilnių, lengvai pasiekiam Jašiūnus ir stojam prie dvaro tvoros. Nors savo istoriją dvaras skaičiuoja nuo XV amžiaus, dabartiniai rūmai iškilo tik 1828 metais. Viskas, kas aptverta - atrodo puikiai. Va, už tvoros – jau kiek kukliau arba visai prastai. Svirnas kyla naujam gyvenimui, bet raudonų plytų tarnų namas ar visai sukrypęs kumetynas – ant ribos, prašyte prašosi pagalbos... Vakar dvare, pasirodo, vyko Lenkijos televizijos kanalo Vilnijos kraštui sezono atidarymas, dar tvarkomasi. 

Kiek į šoną – Gojaus kaimelis, akmenimis grįstos gatvelės gale iš tolo pamatom Šv. Nikolajaus Stebukladario sentikių cerkvę, kaip tik vyksta pamaldos. Netrikdydamas tylos, apeinu, languose įžvelgiu tik moterų skareles...

Į Jašiūnų šv. Onos bažnyčią atvažiuojam tik tik prieš mišių pradžią, ir vos spėjam pabėgti, nes aikštelė kemšasi žaibiškai, tektų laukti pabaigos. Įdomus kryžius šventoriuje – kapsulėje po stiklu įdėtas žiupsnelis šventos žemės. Varpai – po stogeliu atvirame lauke, bet susilaikau neskambinęs, tiek to 😊

Prie Vilniaus-Lydos geležinkelio bėgių apžiūrim seną akmeninį vandens bokštą, prekių sandėlį, apeinam ir stotį, deja, užrakintą. Tik laikrodis dar eina... Parduotuvėje mane pripažįsta nevietiniu ir, skirtingai nei su kitais, pasisveikina lietuviškai 😊 Smagu 😊

Rūkai sklaidosi, rodos, žemė kvėpuoja. Kelias tuščias, bet visai neskubam, mėgaujamės rudeniu... Medinį Vilkiškių dvarą žaviame Merkio slėnyje dar 1847 m. pastatė Dmochovskių giminė, nors dėl tikslios datos istorikai dar tebediskutuoja. Restauruotas gyvenamasis namas šimtamečiame parke atrodo labai stilingai, o štai ūkiniai pastatai laimingos valandos nesulaukė...

Už kelių smėlio vingių, jau kitoje Merkio pusėje bandom ieškoti II-jo Vilkiškių piliakalnio. Vieta kaip ir aiški, tolėliau už pažastis siekiančios pievos. Jei brisim - sušlapsim, o šuo dar ir išsipraus iki ausų galiukų. Atsidūstam, bet atidedam kitam kartui, užtat I-ąjį Vilkiškių piliakalnį randam visai prie keliuko, tik vos paeiti. Toks nedidelis kalniukas, nė neįtartum. Abu piliakalniai atrasti visai neseniai, jų duomenys dar klaidžioja valdžios stalčiuose, informaciją ne visur ir rasit. O mums smagu, nors vieną įveikiam 😊

Už kažkelinto Merkio vingio prieš akis netikėtai atsiveria kelionės tikslas – Paulavos respublikos griuvėsiai... XVIII a. tai buvo tiesiog valstybė valstybėje su savo pinigais, valstiečių milicija, įstatymais, herbu ir vėliava, o visą jos teritoriją sudarė apie 3000 ha žemės. Paulavos respubliką netgi pripažino Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis. 

Deja, dvarininko Povilo Bžostovskio sukurta valstybė gyvavo tik 1769-1795 metais, kai jos įkūrėjas pasitraukė į Saksoniją, o dvarą išmainė... Dabar čia belikę didingo dvaro ir gražios idėjos griuvėsiai, pilnai išlikusi tik restauruota ledainė. Prisėdam ant rūmų laiptų. Puikus vaizdas. Tik mūriniai dvaro vartų stulpai šiandien jau anapus kelio į Turgelius, matyt, ir tilto per Merkį būta kitoje. Dar tolėliau – kiek vėlesniais metais, o gal respublikos gyvavimo pabaigoje, iškilusi koplytėlė „Kristus, nešantis kryžių“. Istorija sudėliojo savaip.

Turgeliai kažkada buvo Paulavos dvaro palivarku. Dabar – švarus tvarkingas provincijos miestelis su įstabaus grožio akmenine bažnyčia. Beje, čia irgi gyvavo respublika, tik jau gerokai vėliau ir trumpiau, 1943-1944 metais, kai Armija Krajowa daliniai buvo tvirtai įsitvirtinę miestelyje. 

Planas paklaidžioti Turgeliuose ilgėliau žlunga, kai po mūsų busiuku pastebim balą, pasirodo, vairo mechanizmui "kaput"... Ką gi, sukam tiesiausiu keliu namo... Dar stabtelim Rakonyse, kryžiais ir atminimo akmenimis apdėliotoj kelių sankirtoj. Apeinam, pažiūrim. Akmenyje Chatynės žudynių aukoms atminti – irgi kiekvienam lenkui šventos žemės sauja...

Kad ir kaip neramu, niekaip niekaip negalim nesustoti Rudaminoj, pirmiausia – prie šv. Nikolajaus Stebukladario koplyčios. Kukli, daili, bet sutrūniję laiptų rąstai byloja, kad ne viskas taip jau ir gražu... Tik apeinam.

Ilgėliau užtrunkam prie 1876 metais statytos, per II-ąjį pasaulinį karą sugriautos ir jau neatgyjusios Viešpaties atsivertimo cerkvės griuvėsių. Pakalbinta vietinė moteriškė laisvai kalba lietuviškai, pasakoja jai žinomą cerkvės istoriją ir mūro sienoj parodo visai kitus metus – lyg „762“... Bet aš galvoju, kad dalis skaičių ten tiesiog nuskilę, ir reiktų suprasti „1876 2“ (tų metų vasario mėnuo). Tuomet - viskas teisingai 😊

Prie bažnyčios durų, nubarstytų rožių žiedlapiais, pasilabinu su labai gražia lietuviška tarme kalbančiu kunigu, palydi vidun, įsišnekam. Labai malonus, toks, kokio žmonėm reikia 😊 Viduj – kaimiškai jauku, tarsi vadovėlių pridėliota giesmynų, bet lenkų kalba... Kamputyje prie durų stovi akmeninis dubuo švęstam vandeniui, iškirsta data – „1863“. Kiek rankų jį lietė...

Grįžtam namo... Šeimos kelionių taupyklėje – dar vienas piliakalnis, kitas – mintyse... 😊

Keliavome 2022-09-18