Būna kartais, kad ne mes renkamės kelią, o kelias – mus. Tiesiog pavilioja...
Pasisukinėjom niekada nematytais kaimų keliukais. Rodos, visai netoli, bet į kai kur autobusas atvažiuoja... du kartus (!!!) per savaitę, o traukiniai prašvilpia nestodami. Kai kalendoriuje - XXI amžius, sunku tuo patikėti, tiesa…? Matėm visko. Po liepom palinkę šimtametės pakelės trobos jau pakrypusiais stogais, o tuoj už posūkio – naujos sodybos, su saulės elektrinėm, paukščių aptvarais ir lelijomis tvenkinukuose. Sutręšusios ir pavargusių rankų nuzulintos langinės baigia savo dienas, nedaug liko… Tokie, deja, gyvenimo kraštutinumai…
Gal smarkiausiai “įstrigo” Livintai. Pajuodęs nuo metų kryžius Petrui ir Domicelei… “Uslanėlis” stotelėje iš paprastos medžio lentos, o tvarkaraštis (apie dukart prasukantį autobusą) – tiesiog lipnia juosta prie medžio… Kažkokie masyvūs betoniniai stulpai su spynomis viduryj miško, lyg vartai į kažkur… Kapinaitėse mačiau antkapį – “Kazimieras Taparauskas ir jo moteris Ona”. Ne žmona, ne dar kažkaip, tiesiog - “jo moteris”…
Gal tai ir svarbiausia – kur Tu eini ir kas šalia Tavęs…
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą