Aš Kaune. Beprotiškai kvepia žydėjimu.
Už kanalo, Sukilėlių prospektu zuja nepavargstantis automobilių srautas. Čia, VII-ame forte, - nė gyvos dvasios. Minutę pastoviu prie rausvo granito paminklo per II-ąjį pasaulinį karą čia nužudytų žmonių atminimui. Deja, nacizmas, apsukęs istorijos ratą, vėl grįžo...
Gerokai pernykštėje žolėje išmintu taku vogčiomis perlipu išgriuvusią vielinę tvorą su nuo laiko nubalusiu užrašu „Privati valda“. Dairydamasis po kojom, žengiu gilyn. Tai geriausiai iki šių dienų išlikęs dviejų pylimų fortas, pastatytas XIXa. pabaigoje pagal tipinį 1879 m. pavyzdžio rusų forto projektą.
Visko čia buvo, va, tik kariavo fortas iš tikrųjų nedaug, gal truputį pašaudė per I-ąjį pasaulinį, todėl ir išliko labai nesuniokotas. Sakykim taip – daugiau nukentėjo nuo jį naudojusių, nei nuo karo :) Anos nepriklausomos Lietuvos laikais forte buvo įsikūręs Lietuvos centrinis valstybės archyvas, vėliau, karo metu, čia buvo įkurta pirmoji koncentracijos stovykla nacių okupuotose teritorijose... Priešingame forto kampe, nuo Algirdo gatvės pusės, netikėtai aptinku dar vieną juodo granito paminklą nacių aukoms, prie jo, deja, tik krūvelė išvartytų ir sudaužytų žvakių. „Privati valda“, gal todėl atmintis niekam ir nerūpi...
O „paradinė“ forto pusė, pripažinsiu, atrodo, visai šauniai – gražūs langai su grotomis, metalu kaustytos masyvios durys, sargybos bokšteliai kampuose, pajuodusi kareiviška virtuvė ant ratų... Deja, užtenka nuklysti nesuskaičiuojamais tuneliukais kiek į šoną, ir visur – krūvos šiukšlių, skardinių, senų rūbų, apdegusių padėklų... Bet klaidžioti iš tiesų smagu – žingsnių aidas atsimuša į dešimtmečių nugludintus akmenis, eidamas lėtai ranka brauki raudonų plytų skliautus, toli gale laukia šviesa... Tunelio viduryj užverti galvą, po skliautu – irgi siaurutis šviesos spinduliukas...
Kai kur dar likę grotos ar senų piršto storio vyrių detalės, laikas ir žmogus pasiėmė savo... Viename iš tunelių susitinku tokią pat pasmalsauti užklydusią merginą, abu tylėdami nusišypsom, nors vieta šypsenoms – šiaip sau, per daug čia sienose skausmo... Grįžtu neskubėdamas, besimėgaudamas žydinčiais forto šlaitais. Užtenka.
Paskaitau apie fortą ir viešą informaciją... Yra facebooke, yra dar 2017-aisiais „apmirusi“ interneto svetainė, ir informacija wikipedijoj, ir net pora knygų. Vyksta edukacijos, rašo, kad kasdieninė muziejaus veikla jungia istorijos, gamtos ir tiksliųjų mokslų populiarinimą, va, neseniai vyko net kariuomenės pratybos :) Matyt, mūsų kariuomenė nerado geresnės vietos nei vienintelis PRIVATUS fortas miesto centre...
Karas – jis toks nenuspėjamas...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą