Vilniaus pakraštys, Paneriai, bet iki tikrojo miesto dar liko kelio vingis ir ilga nuokalnė. Ten – kitą kartą. Akimis tarp medžių viršūnių ieškom XVII a. vienuolių jėzuitų pastatytos Jėzaus Nukryžiuotojo koplyčios bokšto, turėtų būti kažkur čia. Yra.
Dūzgia gyvybės kupinas greitkelis, o mes – tarsi amžinybės pakraštyj, pristabdau jau vos matomo nugludintų akmenų kelio pradžioj. Nedaug čia jo liko, lopais, sumanūs ir istorijai abejingi vilniečiai akmenis baigia ištampyti naujų statybų papuošimui. Tik kiek tolėliau šlaite dar gali pasivaikščioti tikru grindiniu. Toks gyvenimas, štai taip liūdnai baigiasi senojo kelio į Vilnių istorija... Bet jei dar kada norėtumėt pajust dardėjimą akmenimis, prasukit pro Rykantus, ten yra, pasimėgausit dantų barškėjimu :)
Panerių kapinėse stovinčios koplyčios pašonėje beveik prieš 191 metus sprendėsi Lietuvos likimas ir ateitis, būtent šioje vietoje ir įvyko svarbiausias 1831 m. lietuvių ir lenkų sukilimo mūšis mūsų krašte. Sukilėlių kariuomenė žygiavo į Vilnių, vieną iš paskutinių valdžios bastionų, tačiau atkakliame mūšyje ją sudaužė ir išblaškė dvigubai didesnė caro armija. Tik grįžęs namo paskaitau, kad kažkur netolies yra ir monumentas mūšiui atminti, mes nepamatėm, o „namų darbus“ keliui, reiškia, paruošiau prastai... :( Gaila, lieka tik pasitenkinti nuotrauka ir informacija internete, gal kada grįšim, kas žino...
Beveik visi užrašai antkapiuose, nesvarbu, visai seni ar naujesni, - lenkų arba rusų kalbomis. Anuomet čia buvo tolimas Vilniaus pakraštys, turtingųjų laidoti neveždavo, tik vargingiau gyvenusius...
Murzina keista meistrų brigadėlė, vyras ir moteris(!), kalbėdamiesi rusiškai, tvarko naują kapavietę. Kiek paieškoję, kapinių viduryj iš tolo pamatom masyvų juodą obeliską, aptvertą surūdijusia ir išvirtusia geležine tvorele. Užrašas senąja rusų kalba liudija, kad čia palaidotas būtent tame mūšyje žuvęs štabo karininkas, rezervinio pulko adjutantas Jegoras Svečinas. Beje, paminklas pastatytas 1898 metais, vadinasi, carinė valdžia dar ilgai prisiminė pergalę prie Panerių kalvų, laikė ją svarbia ir puoselėjo žuvusiųjų atminimą.
„225“ – lyg toks nudaužytas numeris ant apgriuvusios šventoriaus tvoros, matyt, čia ir yra Savanorių prospekto pabaiga. Paklibinę masyvias duris, į koplyčios vidų žvelgiam pro rakto skylę, laimei, ji neįtikėtinai didelė :) Gaila, antros durys privertos, bet kažkiek lyg matau išlikusio altoriaus kampą ir pliką vidinę erdvę, nusilupusius dažus, kažkokias dulkėtas dirbtines gėles... Paskutinis maldos „amen“ čia nuaidėjo maždaug prieš 20 metų, ir laikas pamažu ima savo...
Trupantis sienų tinkas, trūnyjančios durys ir gerokai ūgtelėjęs berželis ant koplyčios stogo byloja, kad žmogus ir tikėjimas čia pasidavė, ko gero, jau niekada negrįš liudyti dievo žodžio. Žvakės užgeso... Nors giliai širdies kamputyje tikiu - gal dar rusena, ir takai į koplyčią visai neužžels...
Danguje lyg tris laumės juostas pamatau lėktuvų „vėžes“. Ten nauji keliai.
Viskas keičiasi.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą