Surankiotos akimirkos

Ryto vėsoje bundantis Kaunas... Turiu keliasdešimt laisvų minučių ir žinau, ko labai noriu :)

Stoju Karaliaus Mindaugo krantinėje, beveik po tiltu į salą. Sakuros žydi... Niekada nemačiau iš arti - tai kažkas tokio... Nemoku fotografuoti taip, kaip reiktų, kad suprastumėt, tai tik sakau – paskubėkit pamatyti... Pasakiškas vaizdas, vertas laiko... Dar įamžinu „Žalgirio“ ir Kauno simbolius ant tilto turėklų ir rytiniame automobilių sraute plaukiu į senamiestį, ieškoti Krepšinio namų kiemo. Kai iš už kampo išnyra baisinio dydžio oranžinis kamuolys, suprantu – pataikiau :) Aišku, durys dar uždarytos, bet vidun ir nesiveržiu, man rūpi pamatyti ir paliesti krepšinio pradininko J. Naismitho skulptūrą, kurią atidengė aną penktadienį, minint Lietuvos krepšinio šimtmetį. Puikiai :)

Grįžtu neskubėdamas, mėgaudamasis siaurų senamiesčio gatvelių stogais... Prisiliečiau prie krepšinio istorijos :)

Po visų darbų ir reikalų pagaliau ištrūkstu į stiklo lygumo kelią Jonavos link. Brūūūkšt – ir aš jau suku į Užusalius. Kaimas – tarsi istorinė Rusijos sala viduryj Lietuvos, kai po 1863 m. sukilimo metu rusai sudegino lietuviškas sodybas, gyventojus ištrėmė ar išvijo, o jų vietoje įkurdino rusų sentikius ir pavadino gyvenvietę Aleksandrovskaja sloboda. Cerkvė, beje, pastatyta už nubaustų dėl sukilimo lietuvių pinigus... Visi šventoriaus vartai užrakinti, paklibinu spynas, bet veltui...

Užsuku į kapinaites, dauguma pavardžių ant antkapių – rusiškos, lyg kokioj Rusijos glūdumoj. Tolimiausiam kampe – II-ojo pasaulinio karo aukų kapinės, 1941 metų rudenį vokiečiai sušaudė kelias dešimtis rusų. Lietuviškų pavardžių kažkodėl nėra.

Kalnėnuose – įdomus geležinkelio tiltas per Šešuvą. Statytas lyg ir dviem atšakom, bet lėšų ir kantrybės užteko tik vienai. Taip ir stovi pusė. Lyg po karo :)

Asfaltu artėdamas prie Jonavos, ieškau miško keliuko į buvusią Dumsiškių sovietinę raketų bazę, beje, mano navigacija kažkodėl ją vadina „Gulbiniškių“. Visai miške, atsikratęs visus dantis, ratais užsiropščiu ant betono ir suprantu, kad pataikiau gerai, lyg raketa :)

Betono keliukų voratinklis iš tiesų stebina, kokybė puiki, o žinau, kad bazė pradėta statyti dar 1959-1960 metais. Garažų griaučiai, požeminiai angarai, kažkokie rūsiai siaurais įėjimais ir nepamatuojamo dydžio šiukšlių krūvos – čia jau iš mūsų gyvenimų...

Smagu būtų čia pavedžioti tokį ministrą Simoną, vis kliedintį apie ekologiją... Suku ratais, vis stabteliu, pasivaikštau, juk irgi istorija...

Į Barborlaukio dvarą navigacija veda miškais, visai šunkeliu, bet taip arčiau. Kratausi, keikiuosi, viskas braška ir tarška, laimei, neilgai. Kaip aš nemėgstu tų užrašų „PRIVATI VALDA“... Bet gerbiu privatumą, todėl dvaru ir alėja link pasidžiaugiu tik nuo vartų, o istorijos apie dvarą pasiieškau internete. Paskaitykit, įdomu ir verta, aš nesiplėsiu.

Skaruliai – Jonavos istorijos pradžių pradžia, esam čia buvę, esam rašę. Užsuku paieškoti dvaro alėjos, bet pavasarį – jokio grožio, sumaitotas kelias ir pilki pliki medžiai. Kelioms minutėms praveriu girgždančius bažnyčios šventoriaus vartus. Mane, svetimą, nuo artimiausio suklypusio namiūkščio slenksčio įdėmiai stebi saulėje besišildantis bedantis senukas. Mala žandikauliais, lyg kalbėtų ar bartųsi, bet negirdėt. Apeinu šventorių, įkišu galvą į žvakėm kvepiančią ir šventų paveikslų kupiną koplytėlę šalia. Jauku.

Paskutinį kartą stabdį iki galo nuspaudžiu Tartoke, prie tilto, kur Lomena pasiduoda Neries srovei. Šio kaimo pavadinimas mena Jonavos dvarininkų – grafų Kosakauskių malūną-lentpjūvę (lenk. tartak - „lentpjūvė“). Priešais Tartoką, kitoje Neries pusėje, į Nerį įteka Lietava, nuo kurios vardo, pagal vieną iš versijų, kilęs Lietuvos vardas. Ten irgi buvę – toks siauras, beveik nematomas upeliukas. Lyg griovelis. O mūsų pusėj, tik irgi Jonavos rajone, kiek aukštėliau prieš srovę, - Tartoko piliakalnis. Lomenos šlaite dar pamatau įspūdingo dydžio akmenį, tarsi bekrentantį į upę, atrodo, kabėte kabo ant siūlo :)

Pažadu sau, kad grįšiu, noriu prisiliesti.

Ir dar. Šiandien gėriau brangią kavą. Kai jos aromatas persipina su žodžiu, kurio nereikia taupyti. Kai ir tyla kažką reiškia. Su bičiuliu Vidmantu. Štai šitas žodis „bičiulis“ tinka ne kiekvienai kavai, ne kiekvienam pokalbiui, ne kiekvienai tylai... Tiesiog taip kažkodėl yra.