Vėl Kaune. Pavasarinio vėjo baksnojamas į nugarą, neskubiais žingsniais matuoju šaligatvį. Skauda koją, nuo to nepabėgsi... Šv. Mikalojaus benediktinių bažnyčios bokštą pamatau viename iš kiemo bromų, įlendu giliau. Jau gražu.
Ant pagrindinių laiptų į šventorių – lyg palikti sunkūs metaliniai likimo batai, rodos, iš bažnyčios žmogus išėjo lengvas, pakylėtas, ir lyg nuskriejo, juos palikęs...
Bijau, kad rasiu užrakintą, bet ne, durys pasiduoda stebėtinai lengvai. Viduje visiškoje tyloje tvarkosi seserys benediktinės, suprantu, kad ruošia bažnyčią kažkokiai ceremonijai. Viskas veriančiai kuklu. Net skliautų baltumas toks ne pieno spalvos, o kiek murzinas, nuo šimtmečių naštos... Akimis matuoju sienų storį prie lango, atrodo, bus beveik per ištiestą ranką. Daugiau nei 500 metų istorijos...
Apeinu šventorių, pasirodo, bažnyčia sujungta su seserų benediktinių vienuolynu. Įkyrios įspėjančios lentelės visur prašo gerbti seserų privatumą. Kiek pastoviu prie paminklinės plokštės ilgamečiam bažnyčios rektoriui ir seserų kapelionui mons. Vytautui Sidarui. Gražu. Dar kyštelnu nosį į vidinį vienuolyno kiemą iš kitos pusės, bet pamatau tik laiko nuzulintą plytų tvorą ir pavasario dar nepažadintus gėlynus. Taip ir palieku.
Prašlepsiu prezidentų stovylas istorinės prezidentūros kiemelyje, perraustą Vilniaus gatvę. Kavinių langų šešėliuose – vėlyvi pusryčiai, mane pasiveja kavos aromatas, net sučepsiu lūpomis... :) Siaurute J. Gruodžio gatvele visai neužtrunku iki Šv. Gertrūdos bažnyčios, ji irgi – anos bendraamžė, iš XV amžiaus glūdumos. Kažkaip keistai ji man čia – tarsi pamirštas istorijos trupinėlis šviežio tinko kiemuose.
Mano nuostabai, ir čia - neužrakinta, praveriu duris, viduje – kelios moterys. Lyg iš kažkur toli toli sklinda vos girdima giesmė. Prisėdu ant paskutinio suolo, dairausi. Vietos visai mažai, vos keliasdešimčiai tikinčiųjų. Sienų apačioje, lyg išplėšyti istorijos lapai, po tinko likučiais slepiasi kupinos žmogiškųjų paslapčių bažnyčios plytos... Švęsto vandens indas irgi toks negrabiai nulipdytas, pagalvoju – ar vaiko lipdinys, ar irgi šimtametė istorija?... Bet man čia patinka, užtrunku.
Ir kai tyliai užveriu duris, vėjo gūsis į veidą akimirksniu tarsi sugrąžina mane į realybę. Įkvepiu. Aš vėl čia :)
Pro liūdesiu dvelkiančią buvusią chasidų sinagogą pakylu į Pelėdų kalną. Prieš šimtą metų čia dar buvo Ąžuolų kalnas, bet kai 1924 metais vienas žymiausių Lietuvos skulptorių Vincas Grybas Kauno meno mokyklos tvorą padabino įspūdingomis pelėdų skulptūromis, taip ir prigijo. Niekada čia nebuvau, vis spėliodavau, ką puošia ta iš tolo matoma įspūdingo dydžio trispalvė. Štai ji, Pelėdų kalne :) Visai už tvoros - Juozo Zikaro namai-muziejus auksinio rudens sienomis. O senamiesčio panorama kokia! Rodos, stogus galėtum skaičiuoti ir skaičiuoti, ruduoja iki begalybės...
Kvėpuoju pavasariu. Dėliodamas žingsnius, dėlioju ir mintis, paskutinės savaitės – totali sumaištis, tiek visko... Visa gyvenimo druska gal ir slypi tame, kad ir mes kitiems – visai ne Cvirkos cukriniai avinėliai...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą