Nudelbęs akis, pavasaris visai neskuba į svečius. Susigūžęs nuo nesvetingo Kauno vėjo, klaidžioju gatvėmis. Ir – ooooo-pa!!! Spalvos!
Sustoju lyg apstulbęs, lyg radęs nenugludintą perlą tarp murzinų Elzės Ožeškienės gatvės sienų. Beje, ilgą laiką kažkodėl galvojau, kad E. Ožeškienė – kokia nors ano šimtmečio revoliucionierė, bet – ne, pasirodo, tai žymi lenkų rašytoja, nominuota net Nobelio literatūros premijai. Va kaip.
O man prieš akis užrašas – „Kiemo galerija“. Kiekvienas senas miesto kiemelis turi savo paslapčių, bet čia – kažkas tokio...
Pasirodo, prieškariu, dar „anoj Lietuvoj“, čia gyveno žydų šeimos, tarsi maža uždara bendruomenė, kurioje visi viską apie visus žino, kartu švenčia, liūdi ir pykstasi. Sako, viduryj kiemo net bendras stalas stovėjo, prie kurio kaimynai kartu mėgavosi ryto kava... Viduryj kiemo čiurleno fontanas, augo gėlės. Tik... laikas pasiglemžė žmones, gėles, fontaną, medžius, net bendrystę... Liko šaltos susvetimėję sienos. Ir štai 2014 metais menininkas Vytenis Jakas sumąstė atsukti laikrodį, sugrąžinti kiemui gyvenimo džiaugsmą ir spalvas. Pirma, ką pamatau - Čarlį Čapliną ir įspėjimą - „Tik kiemo gyventojams“. Čia pat – kiemo lankymo taisyklės
Net senoje rūdžių pagraužtoje adresų lentoje – tik vardai, taip netikėtai miela...
Visi piešiniai ant sienų – tarsi akimirkai sustingę kiemo gyventojai, laukiantys svečių. Arba juos išlydintys... Čia gyvenę ir lyg trumpam išėję... Kiekvienas – su savita atsiradimo istorija, ir visai nebūtinai – linksma. Tikras kiemo istorijos metraštis, stebuklingas tiltas iš dabarties į praeitį...
Išeinu lėtai, vis atsisukdamas, akys norom nenorom lyg užkliūva už dar nepastebėtų smulkmenų... Užsukit įkvėpti ramybės, tik tyliai tyliai... Čia labai gražiai ir jaukiai gyvena žmonės...
Mane išlydi riebus katinas išsipūtusiomis akimis. Vietinis, rudai rainas, nupieštas ant sienos...
Kaunas, E.Ožeškienės g. 21a.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą