Aš vėl važiuoju... Kaskart, grįždamas iš Lenkijos, skubu. Šįsyk apsidairiau – laikas nesiveja, ai, nusuksiu į šoną, gal kitos progos ir nebus... Ir tuoj tuoj už sienos rodyklė – „Liubavas 10“. Jei nežinočiau, užsispyręs tvirtinčiau, kad siauras asfalto keliukas – kur nors Dzūkijoj, posūkis veja posūkį, kalniukas – kalniuką. Pralekiu kaimą neištariamu pavadinimu Salaperaugis, paskui – Reketiją su akmenų dvaru pakelėj. Stabdį paspaudžiu gal aukščiausioj vietoj, prie Kovų kaimo ribos - šalikelėj stovi vėjo galandamas kryžius Marijai.
Kiek tolėliau – Šešupė, visai dar lyg geras griovys, sulig mūsų Lomena. Liubavas išnyra prieš akis už keliolikto kelio vingio, tarsi iš niekur. Sovietų karių kapai, moliu drėbtas tvartas – jokių sentimentų. Ieškau bažnyčios, bet ji – visai kaimo gale, tarsi iš dviejų dalių – medinės ir akmeninės, sulipdyta iš koplyčios. Bažnyčios sienoje epitafija vienam iš prapijiečių – „čia ilsisi Liubavo gyvenimas“. Gal tikrai...
O senoji bažnyčia miestelio centre, pasirodo, per II-ąjį pasaulinį karą sudegė, liko tik samanoti pamatai ir laiptai... Kalno papėdėj – paminklas. Gražus. Tarsi negyvam rūdžių pagraužtam metale – žodžiai... Už Tėvynę. Kiekvienam iš mūsų. Kitoj aikštelės pusėj – paminklas už Lietuvos nepriklausomybę žuvusiems Liubavo vyrams. Ir kad lenkai juos nužudė, irgi prisimenam... Visai viršūnėje, prie buvusios bažnyčios laiptų – kryžius čia kunigavusiam ir „Titaniko“ katastrafoj žuvusiam Juozui Montvilai. Tiek daug istorijos... Sėsdamas prie vairo, danguj pamatau ir išgirstu paukščių trikampį – jau grįžta namo...
Jei būčiau žinojęs, koks kelias link Sangrūdos, būčiau nesukęs, gaila dantų, gaila automobilio... Laimei, kratytis - tik 5 kilometrai nesveikai žiemos subjauroto vieškelio. Nežinau, ko man čia reikia, keikiu save ties kiekviena duobe, kurių čia – tūkstančiai.
Pagaliau. Pataikau tiesiai į bažnyčią, matosi iš tolo. Tiesą sakant, jos čia – dvi, senoji suvargusi medinė ir šaltu betono baltumu lyg ledo karalienė dangų remianti naujoji. Beje, pasirodo, senatvės ir istorijos irgi nedaug – tikra senoji medinė sudegė vėlyvą 1971 metų pavasarį, o šioji per penkis dešimtis metų irgi pasiligojo... Naujoji bažnyčia – nuo 1999-ųjų, pastatyta lyg „apglėbiant“ senosios sudegusios medinės bažnyčios pamatus. O iki Lenkijos čia – vos 4 kilometrai. Kaimo pėdsakai istorijoj – nuo XVIII a. pradžios, taip ir blaškėsi visąlaik – tai - mūsų, tai - jų... Dar sustoju prie Sangrūdos gimnazijos, galvoju, miestelio centre tikrai rasiu kokį paminklą. Yra, žuvusiems už nepriklausomybę. Aplink sniege – vaikiškos pėdutės, va, ir gaudau save – pašėliojo šalia ar patrypčiojo prisimindami... Gal.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą