Dabar laikas, kai kiekvienam mūsų reikia daugiau tikėjimo...
Nuo Savanorių prospekto kiek į šoną pasuku beveik jo viduryj, čia pat ir stoju. Nedidelė rudų plytų bažnytėlė – Aukštaičių gatvės pradžioje. Ilgą laiką net pavadinimo nežinojau, o, pasirodo, čia stovi Kauno Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Prisikėlimo bažnyčia.
Mažoji bažnyčia buvo pastatyta vos per devynis mėnesius kaip laikina dar prieš didžiosios šventovės, skirtos Lietuvos nepriklausomybei, statybas. Trūko pinigų, todėl bažnyčią pastatė iš senų medinio namo rąstų.
Šios mažosios bažnyčios klebonai ir vikarai vėliau kažkodėl ne vienas tapo aukštais dvasininkais. Pavyzdžiui, kun. Eugenijus Bartulis nominuotas Šiaulių vyskupu, kun. Jonas Ivanauskas – Kauno arkivyskupijos vyskupu augziliaru, Kaišiadorių vyskupu, vaikystėje kaip tik šioje bažnyčioje mišioms patarnaudavo Prezidentas Adamkus.
Viduj beveik tylu, kiek prislopinta šviesa, neįprastai žemos lubos, languose – jaukūs vitražai. Kelios moterėlės pusbalsiu meldžiasi, tai netrypčioju, tik nuotraukai padaryti. Pamačiau, ką norėjau. Pabuvau.
Vos už dviejų kvartalų, kitoje Savanorių pr. pusėje – beveik identiškos liūdnai rudos spalvos plytų Kauno Šv. Mikalojaus Stebukladario sentikių cerkvė. Ji – vienintelė Lietuvoje. Tylu. Durys užrakintos.
Cerkvė statyta kaip Kauno sentikių religinės bendruomenės (Lietuvos senųjų stačiatikių pomorų bažnyčios) maldos namai ano amžiaus pradžioje, statyba irgi užtruko metus. Auksiniai cerkvės kupolai šviečia naujumu – pastatyti po 2013 metų šventovę ištikusio gaisro. Beje, kupolų spindesys – ne auksas, o titano oksidas, gamino Rusijoj… Mėgaujuosi tyla, neskubėdamas apeinu. Jokio žmogaus, toks lyg užrakintas, bet gyvas tikėjimas.
Į prospektą negrįžtu, ramiai riedu senomis Žaliakalnio gatvelėmis. Ir dairausi. Jei nežinočiau, ko ieškąs, net ir neatkreipčiau dėmesio, bet čia, siaurame Vaisių gatvės vingyje, liūdnai gyvena Žaliakalnio sinagoga.
Tiksliau, išorė liūdna, o viduje – prašom, erdvės Jūsų šventėms ir vakarėliams. Pažiūriu FB paskyrą – na, liuks bohemiškas gyvenimas. Tik va, pačios sinagogos gaila… Tikėjimo istorija, prasidėjusi 1858 metais, čia tikrai baigėsi.
Nusileidžiu į centrą, jau beveik miesto širdyje kukliai rymo Kauno evangelikų reformatų bažnyčia. Statyta prieš gerus 80 metų, taip niekada ir nebuvo baigta. Ir nebus, nes nei pastato išorėje, nei viduje, kiek įžvelgiu pro murzinus langus, nepastebiu jokio gyvenimo džiaugsmo. Tik tiek ir matosi. Beje, iš istorijos žinau, kad kurį laiką čia net buvo “Ragučio” alaus fabriko sandėlys. Gal dar mėtosi kur po grindim ir koks geras kamštelis…
Keli šimtai neskubių žingsnių, ir aš lendu į kiemą plačiais vartais, kuriame - vienintelė išlikusi ir veikianti Kauno sinagoga ir judėjų maldos namai. Nežinau… Tikėjausi jei ne prabangos, tai bent tvarkos.
Kai beskubėdamas pravažiuoji pro šalį, to skausmo nesimato, kažkas kažką lyg ir bandęs daryti, bet… Tarp kitų, randu paminklinius akmenis Rumšiškių ir Žiežmarių žydams. 150 metų turtingos istorijos. Gražus tik metalinis atminimo pamiklas akmenyse, net ranką pridedu. Šaltas.
Štai tiek. TAIKAUS pavasario. Nepratęs to linkėti, net keista taip rašyti.
Ir dar tikėjimo, kad viskas bus OK.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą