Stūgauja vėjas, ir nors nenustygstanti Veiverių gatvė visai šalia, automobilių beveik nesigirdi. Sustoju prie senųjų Aleksoto kapinių, kaip tik šiemet joms – 100 metų. Nuo laiko sunykę ar sudaužyti antkapiniai paminklai, kryžiai, tvorelės, vos matomi takai... Visą laiką maniau, kad kapinės įkurtos tiesiog ant nedidelio kalniuko aerouosto pašonėj, pasirodo, ne, čia – vienas iš buvusios Kauno tvirtovės įtvirtinimų, tiksliau, menka likusi jo dalis. Kapinaičių gale, prie gatvės – iš tolo ryškiai pastebima skulptūra „Pieta“, skirta pagerbti Lietuvos kariuomenės savanoriams, žuvusiems 1920 m. vaduojant bolševikų užimtą Aleksoto oro uostą. Ant vienos iš plokščių užrašyta: „Ligi mirties Dievui ir Tėvynei ištikimiems dvasios galiūnams. Kas meilę didesnę parodys kaip tas, kuris savo gyvybę aukojo už mus!“.
Žemė priima visus, visai netolies – paminklai po II-ojo Pasaulinio karo žuvusiems sovietų lakūnams... Grįžtu lėtai, vis bandydamas įskaityti išblukusius užrašus ant paminklų.
Prasiblaškyti pasuku prie Marvelės kaskadų, čia gražu visais metų laikais. Kaskados akmeninio tilto prieigose pastatytos 1881 m. Senos nuotraukos byloja, kad slėnio krantus vokiečių okupacijos metais jungė lyninis tiltas, kuriuo merginos eidavo į pasimatymus su vokiečių lakūnais, įsikūrusiais Kauno miesto teritorijoje. Ko gero, tiltas matė daug nelaimingos meilės :)
Žmonių nėra, tik vanduo ir vėjas...
Kiek pasimetęs gatvių vingiuose, stabteliu prie Kauno III-ojo forto iškabos Titnago gatvėje. Skaičiau, kad čia – daug visokiausių veiklų ir pramogų, net muziejus, bet tik ne šiandien... Nė gyvos dvasios, tik vėjyje vis sukruta kažkuri iš metalo dekoracijų. Gal ir gerai, ramiai neskubėdamas pasivaikštau, bandydamas įsivaizduot, kaip buvo...
Plytose daug kulkų žaizdų, dalies forto jau net nėra. Bet gražu, užsukit kada pažiūrėt. Dar pakankinu busiuką duobėse, ieškodamas IV baterijos, tenka ir gerokai paėėti į kalną, bet brūžgynuose randu tik nugyventą namą, kas žino, gal kur dar giliau... Tiek to.
Prie Šv. Sergijaus Radonežiečio cerkvės botanikos sodo pašonėj prasibraunu tik kelintu bandymu, navigacija klaidžioja naujųjų lietuvių gatvelėse. Taupau kojas, bet vis atsimušu į tvorą, kol pagaliau... Skauskinga jos istorija nuo 1891 metų tiesiog slysta žemyn – buvo cerkvė, vėliau – bažnyčia, sandėlys, sporto salė... Dabar čia – šiek tiek aplopyta privati valda. Šalia, už tvorelės, palaidotas pirmasis Kauno tvirtovės komendantas generolas Oskaras Klemas, prie kapo - baisinio dydžio kelmas, neapglėbti.
Beje, paskaitykit kada apie generolą O. Klemą, įdomi buvo asmenybė… Kapinaitėse dar randu savanorio kapą, palinkusiuose antkapiuose dar galima įžiūrėtiti vieną kitą įrašą.
Tolėliau nuo tako po restauracijos šviežumu baltuoja Aukštosios Fredos dvaras. Parke dar visai nyku, pavasaris galynėjasi su žiemos likučiais, o dvaras šviečia tarsi lelijos žiedas… Visą didybę dvarui dovanojo žemaičių bajoras Jozefas Godlevskis, net dvaro tvenkiniai – jo inicialų formos
Dvarą perėmus caro valdžiai, čia gyvenusio generolo O. Klemo nurodymu parke buvo nutiestas geležinkelis, išplatinti keliai.
Seniavos kapinėse ieškau Lietuvos karo lakūnų memorialo. Lengva, kai žinai, o man tenka klausti, bet paprotintas randu iš karto
Lygia eile amžinam skrydžiui sustingę lėktuvų propeleriai, išblukę, bet neužmiršti vardai ir žygdarbiai. Privalom prisiminti…
Štai tiek šiandien atminties. Ji visada šalia mūsų, dažnai – gretimoje gatvelėje, tik mes skubam gyventi, tarsi šiandien būtų paskutinė diena…
Raskim laiko istorijai. Kad nesikartotų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą