Kaip nueiti šviesos...

Toks objektas mūsų rajone – vienas vienintelis. Na, Jūs žinote, visai kaip Padalių keltas per Nerį ar Kruonio hidroakumuliacinė elektrinė.

Žiežmariai, Vytauto gatvė. Beje, kas negirdėjot, iki 1955 m. pats Žiežmarių miestelis Kaišiadorių rajonui net nepriklausė, o Žiežmariai buvo atskiro rajono centru. Prieš beveik pusė amžiaus čia įsikūrė melioratorių gyvenvietė. Gražiai įsikūrė. 1979 m. gyvenvietė buvo pripažinta „Tiesos“ laikraščio respublikinės aplinkos apžiūros laureate, o 1981 m. melioratoriai už gražią aplinką buvo apdovanoti TSRS LŪPP I laipsnio diplomu. Bet tai jau tik istorija.

Ją mena ir vienintelė mūsų rajone dar sovietmečiu įrengta požeminė perėja, skirta pėstiesiems, tiksliau – mažiesiems pėstiesiems

Mat kiek daugiau nei prieš keturis dešimtmečius pastačius vaikų lopšelį-darželį, reikėjo pasirūpinti vaikučių saugumu rytais ir vakarais, štai taip ji ir atsirado... Ilgą laiką buvusi visai apleista ir verta siaubo filmo kadrų, požeminė perėja naujomis spalvomis sušvito prieš 2 metus, Žiežmarių mokyklos-darželio „Vaikystės dvaras“ direktorės Eglės Raudeliūnienės ir kūrybingos vietos bendruomenės narių bei vietos savivaldos dėka. Smagu. Tik... Ilgokai bandau išpainioti minčių raizgalynę galvoje. Požeminė perėja mokyklai-darželiui lyg ir nepriklauso, ko gero, tai – inžinierinis kelio statinys. Bet norinčius pasidžiaugti spalvingomis sienomis, deja, nuvilsiu – į perėją galite patekti tik nusileidę laiptais iš darželio teritorijos, kur pašaliniai dėl ugdymo įstaigos pobūdžio ir vaikų saugumo nelabai pageidaujami arba tuomet, kai ją atrakina administracijos darbuotoja. Ryte ir vakarop, kelioms valandoms. Ir vėl užrakina, va kaip. Kai pirmąkart atvažiavom čia savaitgalį, tik paklibinom aklinus geležinius vartus. Vėjas gainiojo nuo žiemos pavargusius medžių lapus, vieną kitą šiukšlę, o laiptai žemyn, prisipažinsiu, nesukėlė labai šviesių emocijų...

Vidun patenku antru bandymu.

Prisėdu „Vakystės dvaro“ direktorės kabinete, kalbamės. Klausinėju ir klausau, kuo gyvena, kuo džiaugiasi ir kuo – nelabai... Kiek idėjų, kiek šviesių minčių... Kiek šilumos... O kartu – ir atviro kartėlio balse, ypač, kai pradedam kalbėti apie rajono tarnautojų biurokratinį požiūrį. Apie giliai į stalčius nukištą Lietuvos-Ukrainos alėjos projektą, apie darželio stogą, apie pinigus, kurių stygius vos leidžia kvėpuoti... Taip nejučia, žodis po žodžio, pokalbis pakrypsta prie perėjos... Pradėjus dirbti, tai buvo tikras galvos skausmas. Matėsi tik menka šviesa tunelio gale

Dabar – ir sienos šviesios, ir lempos šviečia

Ir vaikučiai saugesni. Kiek raštų prirašyta, kiek slenksčių numinta, kiek pokalbių... Rodos, tik keliolika metrų rūpesčių, kurių niekam niekada nereikėjo, ir kurių neskaudėjo galva. Akimis palydėdamas į prieblandą nuplaukiančias spalvas, braukiu delnu per suskilusį šiurkštų betoną ir mąstau, kiek daug jame rankų šilumos... Atrodo, norisi garsiai pasidžiaugti prisidėjusiais prie minčių įgyvendinimo ir puikias iniciatyvas palaikančiais žmonėmis.

AČIŪ nebūna per daug...

Gerai, kad yra tokių žmonių. Kuriems rūpi, kuriems skauda, kuriems nesvetima... Atsisveikinam lyg seni geri bičiuliai, taip smagu viduj... Ir žinau, kad čia dar sugrįšiu, papasakoti vaikams apie kolekcionavimą, apie Tėvynę, apie pareigą... Ir gal vėl neskubėdamas pereisiu požemine perėja, tiesiog šiaip, į šviesą, dėl kurios čia eina vaikai...