Sustoju visai Kauno pakraštyje, Šilainiuose. Keli žingsniai nuo gatvės į dangų stiebiasi aukščiausias Lietuvoje 33 metrų aukščio kryžius, simbolizuojantis nepaprastą žmonių drąsą, pasiaukojimą, begalinį tikėjimą ir viltį… Jo aukštis – simbolinė nuoroda į Kristaus gyvenimo metus. Kryžius „Pašaukti laisvei“ nėra atskiras statinys ar paminklas įprastine šio žodžio prasme. Tai, ką matau, turėjo tapti bažnyčios dalimi…
Pirmieji kilnaus sumanymo darbai prasidėjo dar aname dešimtmetyje, bet kažkodėl užstrigo, nors pagal sumanymą jau šiemet čia turėtų rinktis tikintieji. Tiesa, aikštė jau dabar pavadinta Šv. Jono Pauliaus II-ojo vardu, bet žmonės iki šiol meldžiasi tolėliau nuo gatvės pastatytoje koplyčioje. Nelendu arčiau, mat kaip tik buriasi žmonės, pamaldų laikas.
Vos už kelių gatvelių, dar arčiau vakarinio aplinkkelio, ant patvenkto Veršvo upelio kranto nuo XVI a. stovi Linkuvos dvaras. Visai Kaune 😊 Tiesa, senąjį medinį dvarą visiškai suniokojo 1922 m. kilęs gaisras. Už dvaro “renesansą” galime dėkoti Kauno arkivyskupui J. Skvireckui. Aplink dvarą buvo įkurtas parkas su retų rūšių medžiais, užtvenktas Veršvo upelis, kuriame buvo gausu žuvų, užveistas didžiulis sodas, vynuogynas, pastatytos naujos arklidės, kiti ūkiniai pastatai. Rekonstruoti rūmai, buvęs trijų aukštų svirnas, pristatyta dviaukštė rūmų dalis, balkonas su išorės laiptais. Reprezentacinę rūmų dalį papuošė du fontanai. Parke iš betono buvo pastatyta Šv. Jono Krikštytojo koplyčia, Švč. Mergelės Marijos ir net paties sėdinčio arkivyskupo skulptūros.
Deja, sovietmetis dvaro veide paliko negydomus randus. Skulptūros dingo, neveikiantis fontanas pamiršo vandens skonį, trupa pagrindinio pastato sienos, Veršvo tvenkinio žavesys nugrimzdo į dugną. Žvilgsnis užstringa ties medine gatvės lentele. Laikas ir žmonės istoriją niokoja be gailesčio…
Buvusio parko gale – šv. Jono Krikštytojo koplyčios likučiai… Peršoku sudarkytą ir šiukšlėmis nuklotą upelio vagą, apeinu. Gaila. Šis Lietuvos bažnytinės provincijos įkūrimo 10 metų jubiliejaus statinys įtrauktas į Kultūros paveldo registrą ☹ Ech, Lietuva, kaip Tau negaila savo istorijos…
O istorikai rašo, kad XVII a. dvare buvo puošnūs marmuriniai laiptai, prabangios vonios, išpuoštos freskomis salės, net centrinis šildymas karštais garais. Krosnių kokliai buvo papuošti Lietuvos valdovų goreljefais, ir scenomis iš krašto praeities, o viename rūsyje įrengtas kalėjimas baudžiauninkams.
Čia gimė Mauricijus Prozoras, vienas iš 1831 m. sukilimo vadų. Dvarą valdė grafas B. Tiškevičius, vėliau gyveno carinės Rusijos himno autorius kunigaikštis A. Lvovas, Lietuvos generolas J. Galvydis-Bykauskas. Ant apsamanojusio kryžiaus sunkiai perskaitau kažkada iškaltus žodžius – “Vien dievas, kita – niekas”.
Įlendu vidun, mat durys net neužremtos, jokios buvusios didybės. Mediniai patrūniję laiptai, apsilaupę sienos, butų durys. Nė krebždesio, visiška tyla. Rodos, žmonės išėjo ir viską paliko istorijai…
Romainių kapinės – vienos didžiausių Kaune, beveik 30ha. Painiais takeliais traukiu ieškoti Alytuje gimusio, o vėliau su tėvais į Kauną persikėlusio Romo Kalantos kapo. Žinau ir prisimenu tragišką jo istoriją, prieš 50 metų supurčiusią Lietuvą. Anuomet net paminklo neleido pastatyti. Kiek paklaidžiojęs, randu. Ant kapo guli trispalvė Seimo vardu paliktos puokštės juosta. Pastoviu minutę, nurenku nukritusias šakas, pažarstau lapus. Vargu, ar dažnai čia kas ateina.
Grįžtu lėtai, besiklausydamas
tylos. Vakar girdėjau nerimastingai klykiant gerves, lyg raudotų…
Nesinori spalvų. Spaudžia
viduj.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą