Visas dienas tvyrojo baisus karštis. Nemunas kažkiek nuvylė savo tingėjimu. Visuomet ramus, krantai toli, ir kažką įžiūrėti gali tik su žiūronais, jei pavėluoji, geriau net nebandyti irtis arčiau, beviltiška. Vandens ir gylio – apstu. Tik išplaukus buvo smagu žiūrėti į vaikystėje išbėgiotas ir dviračiu išmaišytas pakrantes. Paskui – Tūkstantmečio tiltas Alytaus gale, nuo upės dar įspūdingesnis, kelias minutes leidęs pasimėgauti savo pavėsiu. Ir miškais, miškais, miškais... Taip jau sutapo, kad nuo Balbieriškio atodangos apžvalgos aikštelės mus pamatė Redos Tėvai, upėj lengva kažką pastebėti, mes gi tik įtarėm ten aukštai toli esant žmonių. Bet smagu :)
Kuo arčiau Birštono, vis dažniau pasišūkaudavome su žvejais, čia jų daug, įsiruošę nakvynes, po vieną ir grupelėmis. Nuotykiai? Na, tokie nevisai laukiami. Nuskendęs Imanto telefonas, skilęs planšetės ekranas, erkės, kurių, deja, nepavyko išvengti... Neramu dabar. Labai nuvylė naujai suinstaliuota GPS sekimo programėlė – kai tik pradingdavom miške, dingdavo ir ji... O akumuliatorių rydavo vis tiek, dideliais kąsniais. Viltis, kad ji suskaičiuos nuplauktus kilometrus, irgi dingo... Kai šeštadienio rytą vėjas pasisuko į veidus, užgulėm visus tris irklus, ir vis tiek kartais atrodė, kad mus neša atgal... Taigi, nutarėm, kad tik rankų jėga pasiekti Darsūniškį būtų kankynė, o ne atostogos, matyt, Nemuno dievai taip norėjo. Kas gražiausio? Rytai ir vakarai. Čiulbėjimas. Tylėjimas. Pamatyti, kaip saulė teka. Ten, miškuose, viskas kitaip...
Vienintelis piliakalnis, kuriuo tikrai galėjome pasigėrėti – Naravų. Nuo Prienų mišku, rodos, tik 5 minutės kelio, o mes begalinėse Nemuno kilpų bangose kapstėmės bene pusdienį... Šiandien, atvertęs plaustą džiūti, radau jame mažą gyventoją, gerokai užtrukau iškrapštyti. Ir kaip žinoti, ar jis kaimynas, ar kokia užburta princesė parkeliavo kartu iš nuotykio... :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą