Žemės viduryj, pasaulio centre

 Beveik devynios valandos kelyje, 192 nuvažiuoti kilometrai... Tarp dantų, rodos, jaučiasi vieškelių dulkės, akis graužia prakaitas, už lango – visai nedaug iki +30... Ar vertėjo? Taip.

Rytas, kaitros dar nejaučiam. Kiek pasikankinę užsikimšusiame Vilniaus greitkelyje, nusukam link Kietaviškių. Suboluoja bažnyčios bokštai, ir nors kažkada čia buvę, stabtelim. Žinau, kad prieškariu čia tarnavęs kunigas Teodoras Brazys užrašė daug liaudies dainų, įkūrė bažnytinį chorą. Įkvepia. Tylu dabar, iki šv. Onos atlaidų mišių dar yra laiko. Šventoriuje – rašytojo Juozo Kralikausko kapas, akimirkai stabtelim. Kas nepatingės ir perskaitys pasakojimą iki galo, užbaigsiu jo žodžiais, šiandieną, rodos, svarbiais kiekvienam mūsų...

Plyšinėjančio asfalto vingiais, palydimi saulės blyksnių už kiekvieno posūkio atsiveriančiose tvenkinių akyse, pro Kietaviškių šiltnamius Svajonės gatvėje (kokia romantika ;) ), paskui – dulkėmis, dulkėmis, dulkėmis... Mes – Kareivonyse. Kelias baigiasi, toliau – mums neįveikiamos purvo duobės, kurioms galo nematyti. Kažkur miškeliuose - Kareivonių piliakalnis, kurio nėra net Kultūros paveldo departamento registre, bet jis yra, legendos apie jį gyvos... Deja...

Trumpam stabtelim Pastrėvyj – užkalti langai, neišmatuojamo dydžio ir gylio bala, skveras, kaip mums pasirodė, su pusiau įkastu miestelio herbu. Atrodo, gyvenimo tėkmė kaimelį aplenkė ir paliko.

Vėl – vingis už vingio, kalniukas už kalniuko. Kas kilometrą – laiko pagraužtų fermų ir kitokių kolūkio simbolių likučiai.

Belezų piliakalnį pamatom iš tolo, nesupainiosi su kokiu kalneliu be istorijos. Žmogaus niokotas, ir dabar niokojamas be gailesčio – suversti iš kažin kur sutempti stulpai, gilios traktorių vėžės... Šlaite esančios sodybos šeimininkai visai nesvetingi, anot jų, „nėra čia nieko“, tik įsišnekėjus atšyla ir net palydi ant viršūnės.

Ir nieko čia nepakeisi, kai duonos kąsnis svarbesnis už istoriją...

Su Pipiriškių piliakalniu pasikankinam. Pametam kelią, paskui jau, rodos, viskas gerai, betgi piliakalnį privatizavęs vietos ūkininkas – kelias net keliose vietose apipančiotas elektriniu piemeniu, už jo – alkanos ir labai smalsios karvės. Kaži koks promilių dar neįveiktas pilietis pasiūlo pagalbą, bet atsisakom, bala nematė. Paliekam.

Kelias siauras, aukštyn – žemyn, į kairę – dešinę, ir kartais taip stipriai, kad ekipažą net lengvai pykina :(

Stabtelim Daugirdiškėse, ir žolėse bedingstančiu taku lendam į brūzgynus ieškoti dvaro likučių. Buvo rūmai, buvo spirito varykla, deja, mums, atrodo, kažko pritrūksta – gal kantrybės, gal akylumo, nerandam nieko... Monio ežero pakrantėje – 1830-1840 metais pastatytas koplytstulpis skęstančiųjų gelbėtojui Jonui Nepomukui. Greičiausiai jis skirtas Myloko Riomerio sūnui Henrikui Riomeriui, nuskendusiam šiame ežere 1828 metų liepos 4 d.

Bagdononių piliakalnio ieškom jau antrą kartą, anąsyk buvom be guminių batų. Šiandien mes batuoti :) Randam takelį, randam aplaupytą piliakalnio ženklą, bet visai užkopti nepavyksta, pelkė aplink - per gili. Arba guminiai – per trumpi, gal taip geriau. Piliakalnis – bevardžio šaltinio ir Strėvos santakoje, tokia nedidelė miško kalvelė. Sako, būta didesnio, tik šlaitus po truputį pasiglemžia gamta.

Karštis jau svilina. Kelionės pietų stojam visai šalia Strėvą pažabojusios Bagdononių elektrinės, kuriai – jau 60 metų, bet turbinos dar ūžia. Užtvankos pavėsyje nuo kaitros slepiasi žuveliokai... Parsitempiam akmenį prisiminimui.

Asfaltas pradingsta vieškelio dulkėse, posūkis, kalniukas, paskui – vėl, ir dar vienas, ir dar... Iš tolo užmatom nenusakomo dydžio Aleksandriškių smėlio karjerą. Kopos pakerta vaizduotę, smėlio užtektų šimtams Lukiškių pliažų...

Dar už kelių kelio varstų – Rūdiškės, toks apsisnaudęs miesteliokas šalia geležinkelio bėgių. Apeinam akmeninę bažnyčią, čia kaip tik pamaldos, iš tolo sklinda lenkiškos giesmės. Dukros pramankština sąnarius dažais kvepiančioje lauko žaidimų aikštelėje. Sustojam prie dailutės tarsi pyragėlis geležinkelio stoties, užrakinta. Senutėlis vandens bokštas jau sulaukęs savo eilės remontui, pasvarstom, gal ir pas mus kada išauš ta diena... Parke – paminklas sovietiniams kariams, kažkodėl su pravoslavų kryžium. Net užkalbinti vietiniai sako, kad nieko įdomaus nėra... Riedam toliau.

Kelias – baisus, net dantys burnoje barasi. Vargais negalais, springdami dulkėmis ir mintyse laaaaaabai gailėdami mūsų „forduko“, sustojam prie Žuklijų I-ojo piliakalnio. Gražus, stotingas, nuo kūgio formos viršūnės gali valandų valandas gėrėtis Vilkokšnio ežero bangomis. Čia pat už miškelio skęsta pievoj Žuklijų II-asis, tarsi pamestinukas, nei tako, nei dalgio nematęs. Pasak padavimo, abu piliakalnius supylė kareiviai kepurėmis, didesnįjį – išeidami į karą, mažesnįjį – grįždami namo, kai nedaug jų beliko... Jokio žmogaus aplink.

Onuškio pradžioje stabtelim prie mūrinėmis kolonomis puošto felčerio namo, va taip gyveno jie beveik prieš šimtą metų... Tolėliau gatve – Vilniaus arkikatedros pavyzdžiu pastatyta bažnyčia, tiesa, gerokai mažesnė. Šventoriuje – vasario 16-osios Akto signataro Donato Malinausko kapas. Prisėdam. Miestelio aikštė grįsta šimtmečius menančiais akmenimis, ko gero, jais dardėjo visų karų kariuomenės... Dabar baikeriai mėgaujasi ledais. Kiti laikai, kiti papročiai :)

Mirgelių piliakalnį randam visai lengvai, tokia ilga laukinėmis kriaušėmis nupuošta kupra laukuose, galu į miškelį. Pralendam po elektriniu piemeniu, pašokinėjam tarp sudžiūvusių karvių „bandų“, ir jau ant viršūnės. Gyvenimas čia šurmuliavo dar pirmajame tūkstantmetyje, daug metų iki didingų Lietuvos laikų. Jokio stulpo, jokio stendo, jokios atminties...

Pasileidžiam kalnais link Aukštadvario. Saulė, karštis, nuovargis daro savo, automobilyje beveik tylim... Akimirkai stabtelim – pakelėje gražiai sutvarkytos senosios žydų kapinės, kažkieno gyvenimai ir likimai. Atmintis gyva.

Aukštadvaryje buvę, ant piliakalnio - irgi, tai tik stabtelim prie bažnyčios, po gurkšnį atsigaivinti ir žemėlapius sutikrinti.

Viskas OK, kitas sustojimas – prie Velnio duobės. Čia irgi buvę, bet gi pakeliui, kaip neužsuksi. Apeinam ratą, pasimėgaudami vėsa ir kvapais, pamindom duobės dugną, žliugsi. Sako, čia geriems žmonėms varpai girdisi, va ir pagalvoju, gal kažkur tyliai tyliai - ir man, tik neatsirenku, kurioj ausyj... :)

Žolėse pradingstančio miško keliuko likučiais, truputį prisibijodami, vargais negalais prasibraunam prie Pamiškės piliakalnio. Gražuolis storulis, bene 50x50 metrų. Ženklas – yra, aprašymas – irgi. Tik va jo istorija beveik visai netyrinėta, ir rašyti apie jį nėra ką. Bet pamatyti verta. Aišku, jeigu prasibrausit.

Dar stabtelim Semeliškėse - prie cerkvės, paskui – prie bažnyčios. Patraukia akį aukštakojė peleninė, prirakinta prie gimnazijos tvoros – va, koks rūpestis gimnazistais... :)

Štai ir viskas. Buvo sunki diena - gal todėl, kad seniai keliavom, o gal - kad per karšta, o gal - kad tiek daug dulkių ir tiek mažai sutiktų žmonių... Tiesa, kai važiuosit pro Elektrėnus, sustokit akimirkai, padaryt kadrą atminčiai, kol stiebiasi dangun trys kaminai. Žinau, nedaug laiko liko, nebus jų.

Jau 266 kartus ant Lietuvos piliakalnių kilo Brazių šeimos vėliava. Ir dar kils...

„Esu buvęs daugely nuostabių vietovių: istorinėse, garsiose, įžymiose, stulbinančiose. Betgi man stebuklingiausia ir svarbiausia viena vienintelė – mano TĖVIŠKĖ. Ji – žemės vidury, pasaulio centre. Joje pradžių pradžia, giminės gyvenimai, duona, grikiai, medus ir kapai. Esu jos apkerėtas nuo pat palaimingos vaikystės…“

/J. Kralikauskas/