Galvokim ką norim, maža ta mūsų Lietuva...
Geras pusvalandis greitkeliu link Vilniaus, ir jau mirksim posūkio signalu į Vievį. Daug kartų esam buvę, tik visuomet – tiesiu taikymu pas bičiulį Arvydą, kavos puodeliui ir naujienomis pasidalinti, miesteliui vis nelikdavo laiko. Sustojam aikštėj prie šv. Onos bažnyčios, laiko iki pamaldų dar šiek tiek yra, tuščia. Savo istoriją bažnyčia skaičiuoja nuo neatmenamų 1550 metų. Kiek kartų degė, griuvo, ar priklausė kitų konfesijų tikintiesiems – daug lapų tektų prirašyti...
Aikštėje prieš bažnyčią tarsi kokiame megapolyje telpa visas gyvenimas – laikrodis pasimatymams skirti, sovietinių karių kapai, paminklas popiežiui Jonui Pauliui II, paminklinė lenta Maksimui Smotrickiui, 1619 metais Vievyje išleidusiam pilną bažnytinės slavų kalbos gramatiką.
Užsiropščiam ant tilto virš magistralės, visas medinis, minkštas, smagu stebėti į abi puses zujančius automobilius, rodos, esam pakibę virš laiko...
Kapinaitėse miestelio gale kiek netikėtai - Trispalvė, Nepriklausomybės kovose žuvusiems savanoriams. Daugiau nei šimtas metų praėjo... Stačiatikių kapinėse kitapus gatvės baltuoja Vievio visų rusų Šventųjų koplyčia, kurią 1936 metais prie žmonos ir sūnaus kapų pastatė šventikas Aleksandras Nedveckis. Pokariu koplyčia buvo įregistruota kaip cerkvė, čia kabojo keturios juodo marmuro atminimo lentos su aukso raidėmis įrašytais rusų kareivių vardais. Jie įvairiu laiku žuvo XIX a. mūšiuose prie Austerlico, Borodino ir kitur.
Dar prisimenam, kad pirmoji kolekcininkų klubo „Kaišedarai“ išvyka prieš 6 metus ir buvo į Vievyje esantį Lietuvos kelių muziejų, pasisemti žinių ir istorijos. Smagu.
Jau kitoje greitkelio pusėje, beveik visai miesto ribose – tik 2018 metais atrastas Balceriškių piliakalnis, tiksliau, tai, kas iš jo likę... Visiškai nunykęs, atžirgliojam tiesiog į javų lauko galą Aliosios upelio kilpoje. Tokiu pačiu pavadinimu yra piliakalnis ir mūsų rajone, irgi keisto likimo – ant jo yra vis dar veikiančios kapinaitės. Štai tokios istorijos grimasos, ką dabar...
Karageliškių piliakalnis slepiasi Neries kilpoje. Sunku prie jo – gerą gabalą mišku, paskui – žemyn – aukštyn įmirkusiais bevardžio upeliūkščio šlaitais. Tiesiog reikia norėti ir eiti, neįveikiamų piliakalnių nėra. Prasibraunam. Piliakalnis didelis, net kraštų nesimato, apačioje – rami upės tėkmė. Jokių žmogaus pėdsakų.
Grįždami sustojam pasigrožėti Panerių dvaro sodyba šimtamečiame parke, čia – „privati valda“. Gal ir gerai taip – kažkas, o ne valstybė, rūpinasi, neleis išnykti kažkada buvusiai didybei. XVIII a. Panerių dvarą kūrė karališkojo dvaro tvarkytojas Simonas Liudvikas Gutakovskis, XIX a. jį valdė J. Riomeris. Neryje priešais dvarą – didelė sala, istorija mini čia buvus ir prieplauką, ir teniso kortus, ir poilsio namus ano meto Lietuvos šviesuomenei. Gal istorijos ratas apsisuks?
Navigacija pučia miglą, sakydama, kad 7 kilometrus iki Grabijolų kaimo vieškeliu dulkėsim net 36 minutes, taip nebūna. Juolab, esam čia buvę prieš 3 metus, prisimenam šnekias kaimo moterėles, nesigąsdinkit, nėra čia kur tiek sukiotis. Tik anuomet patingėjom ir pabijojom lįsti į miško gilumą.
Grabijolai pasitinka grėsmingu užrašu „STOP“, čia dar karantinas.
Gerbdami kitų saugumą ir saugodami sveikatą, į kaimą nelendam, mums reikia piliakalnio, bet labai nesinori bristi pupų lauku. Ieškom trumpesnio kelio ir, veltui pakankinę automobilį, vis tik grįžtam, teks aukoti kojas, pažintinis takas skirtas tik pėstiesiems. Istorikai rašo, kad iš šios vietos gerai matosi Neries tėkmė šiaurės ir rytų krytimis, čia galėjo būti budėjimo pilis. Nežinau, mums nelabai sekasi kažką įžiūrėti :)
Stalas kuklioje poilsiavietėje, kur susėdam pietų, pralinksmina kruopščiai išpjaustytu įrašu – „Nusišypsok, šypsena tau tinka“ :)
Veltui, reiškia, teks bristi. Ir labai gerai pataikom – tiesiai tiesiai į piliakalnio nuorodą krūmuose :)
Šlaitai baisingai statūs, tereikia žingsnio į šoną, ir nuriedėtum iki pat Neries, chirurgai rankiotų kaip Lego kaladėles :)
Gražu čia. Jei akys neapgauna, dar iš tolo pamatom Alkų ąžuolą, kito tokio aplink nelabai yra. Pergalės skonis šį kartą yra žemuogių skonio, va :) Pirmos šiemet, tokios nedrąsios, susiraukę, visai kaip boružės tako žolėse, bet pačios skaniausios – iš žmonos rankų... ;)
Šypsomės ir klegam.
Trumpas „sveiki“ Kazokiškių bažnyčios klebonui, besėdančiam į automobilį. Antrąkart čia, ir vėl – užrakinta, pasidžiaugiam tik iki durų.
Prie dvaro likučių net nesukam, anuomet matėm ten esančius socialinius būstus, skaudu... Visai už miestelio – didžiausias Lietuvos sąvartynas, 27 hektarai, čia jau palaidojom apie 2 milijonus tonų atliekų. Parodom dukroms keliasdešimties metrų kalną, traktorius jo šlaite atrodo tarsi koks žaislinis modeliukas. Nosys raukosi nuo kvapų ir aromatų, skubam tolyn.
Vėl atsiduriam Vievyje, tik jau iš kitos pusės. Visų nusivylimui, riedulių muziejus pasitinka užrakintais vartais, savaitgaliais, pasirodo, net akmenys ilsisi. Mėgdžiodami visai šalia zvimbiantį greitkelį, kiek aštrokais kalniukais riedam link namų. Šalia lieka Ausieniškių dvaro skausmas, matėm, net nesukam. Labai tikimės Sabališkėse pamatyti Ambromiškių dvaro savininkų grafų de Raesų palaidojimo vietą, deja, šitas mūsų „šūvis“ – pro šalį.
Žemėlapyje pralaida po Vilniaus – Kauno geležinkeliu atrodo kaip tikras kelias. Bet tik žemėlapyje
Brendam matuoti gylį ir dugną, baisokai atrodo, o dukros smaginasi braidžiodamos. Aidas tunelyje toks gražus... Atsargiai, metras po metro, keldami bangeles, „jamam“!!! Tiesiog reikia norėti, ane? 
Ir dabar jau visai negąsdina dingstantis internetas, kažkaip grįšim. Dešinėje lieka Karsakų ąžuolas su kryžiumi, žolėse besikuklinanti Dunojaus vagelė, ir čia pat dangun šauna Žaslių bažnyčios bokštai.
Paieškom žemėlapyje pažymėtos, bet 2010 nupjautos guobos, paskui – dvarvietės. Nesiseka. Nėra jų.
Dukros, pasitelkę elektroninius “išmanumus”, išmoko rusiškai smagią frazę – “mes nusipelnėm ledų”. Šiandien pritariam :)
Smagu taip – šypsotis ir jausti, kas viskas OK. “Suvedam galus” – 7 valandos, 130 kilometrų, 11 tūkstančių žingsnių, ir jau 260 įveiktų piliakalnių.
Tai ir vadiname gyvenimu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą