Atminties beieškant

 Dar kiek primerktos rytmečio akys pamažu bunda. Mes traukiam pagrindiniu šalies keliu ieškoti istorijos. Ieškoti vietų, kur gerą šimtą metų atgal vaikščiojo Redos proproseneliai...

Čekiškė – ramus apsisnaudęs vidurio Lietuvos miestelis išlikusia trikampe turgaus aikšte. Apeinam bažnyčią, paglostom prie šventoriaus tvoros besmengantį žemėn baublį.

Užrakinta. Anapus tvoros – akį traukiantis ir nežinia kelintą dešimtį skaičiuojantis svirnas, o gal malūnas. Čekiškės kapinaitėse prieš šimtmetį atgulė amžinojo poilsio Apolonija ir Karolis Marcinkai... Prieš kelionę ruošėm „namų darbus“, skambinom į seniūnijas, deja deja, per daug laiko praėjo, ieškoti nebėra ko. Tiesiog uždegam atminimo žvakutę prisiminti visiems, kieno vardai jau tik mintyse...

Kiek paragavę lietumi įmirkusio vieškelio, nusileidžiam į panemunę, tiesiai tiesiai prie Ringovės piliakalnio. Buvę, bet mums vėl būtinai reikia – Elžbieta Marija užsidegusi dalyvauti „Šlamučio kelionių“ konkurse. Čia kaip tik vienas iš konkurse išvardintų objektų, kuriuos reikia aplankyti :)

Piliakalnis dabar sutvarkytas, tikras gražuolis, o ąnakart, prisimenu, net pūškavom, kabindamiesi į šlaitą...

Seredžiaus kapinaitėse atgulę Ona Bagdonienė ir Petras Bagdonas. Ir čia mes per vėlai, nėra nė vienos XIX a. pabaigos – XX a. pradžios kapavietės. Žinojom tai, Seredžiaus kapinės – suskaitmenintos, gelbėjo ir prižiūrėtoja, Redos prašymu bene pusdienį klaidžiojusi tarp pasvirusių kryžių – o gal netyčia... Dukroms aiškinam, kiek metų, kiek gyvenimų telpa tuose trijuose joms „propropro...“ Ir čia paliekam žvakutę... Aukštėliau esančios bažnyčios durys praviros, trumpam užklystam minutei rimties. Čia pat ant skardžio – skulptūra Palemonui, įamžinanti legendą apie Lietuvos pradžių pradžią. Piliakalnį mums pavyksta apgauti :)

Pasirodo, asfaltu galima atriedėti beveik iki pat jo viršūnės, paskui lieka tik nusileisti laiptais apačion.

Iš apačios žmona viršūnėje atrodo kaip skruzdė, o dukros – kaip dar mažesnės skruzdėlytės Brazytės :)

Visai čia pat plentu – Belvederio dvaras. Net nusišypsom – dvaras lėtai lėtai bunda, kratydamas nuo savęs užmaršties dulkes. Reikės daugelio metų sugrįžti grožiui ir didybei, bet languose jau šmėsčioja ponų siluetai, tegu ir nupiešti... Pats kaštonų žydėjimas...

Už kelių kilometrų – Klausučiai, kur buvusiame vaikų darželio pastate verdamas „Armeniuko“ alus. Mačiau kažkada, kaip gražiai čia alus kvėpuoja... Perkam lauktuvių :)

Kitas pakilimas į kalną – Veliuona. Paminklas Vytautui, saulės laikrodis, Antano Juškos sodyba... Aptinku „Redos kirpyklą“, nusišypsau :)

Bažnyčia irgi statyta Vytauto, nežinau ir neprisimenu, prieš kiek metų buvau užsikoręs į patį jos viršų, prie pat dangaus... Prisimenu senas knygas bokšte, ir kad laiptais lipti buvo nelabai jauku... Ir dar rūkus prisimenu – tuomet apklojo visą Nemuną... Dar žinau, kad bažnyčioje yra ar bent buvo liturginių rūbų kolekcija, ją irgi mačiau :)

Piliakalniai čia du – Pilies kalnas ir Gedimino kapas, jie jau mūsų kolekcijoj. Nelipam.

Raudonė pasitinka spalvingų didelių kėdžių kolekcija. Važiuoji sau, tik bac – raudona kėdė. Kitoj gatvelėj vėl netikėtai, bac – geltona... Šurmuliuoja gyvenimas, turistų muristų daug, minioj kažkaip jau neįdomu, nors pati pilis – superinė. Čia veikusi gimnazija uždaryta, į klausimus, kas ir kaip bus, niekas atsakymo nežino... Tarp medžių viršūnių suboluoja bažnyčios bokštas, jo neužmatėm ankstesnėse kelionėse. Kažkokia be veido, tai ir neužtrunkam.

Prie Kartupėnų piliakalnio trumpam pametam žandikaulius... Tobulas, ne kitaip. Prisimenam jį prieš tris metus, buvo apžėlęs, vos ne vos peržengiamais brūzgynais apsikarstęs, o dabar – kaip nušlifuotas deimantas. Dukros nutaria, kad reikia dar kartą užlipti. Sukandam dantis :)

Samanų kilimu apeinam ratą Skirsnemunės bažnyčios šventorium. Rodos, taip norėtųsi parkristi, minkštai minkštai, Elena Marija net pabando. Nė žmogaus. Apačioje, Nemuno ir Talkoto upelio santakoje, - Skirsnemunės piliakalnio vieta. Piliakalnio likučius nuplovė 1946 metų Nemuno potvynis, nepalikdamas mums jokios atminties, tik istorijos metraščius. Pirmas šiandien piliakalnis į kolekciją, smagu :)

Antkalniškių piliakalnis iš karto nepasiduoda. Sukam ratu aplink, banguojančiu pasėlių lauku tenka bristi bene puskilometrį. Didingas kalnas, apsijuosęs grioviu, šlaitu remiasi į Nemuną. Gražu čia. Tik va – jokio ženklo, jokios atminties. Tiesiog kalnas. Antras šiandien.

Jurbarkas. Apeinam ratą bažnyčios šventoriumi, na, niekaip niekaip nesusilaikau nepaskambinti varpu :)

Bet labai labai tyliai, tik sau :)

Šimtmečio tiltas per Nemuną – ilgiausias Lietuvoje, sako, statytojai jam suteikė 100 metų garantiją. Lauksim, žiūrėsim, kaip bus :)
Miestelio centre – autobusų stotis, tokia juokingai maža, kaip du gelžbetoniniai garažai, kiek tolėliau – dvaro sodyba, norim parodyti Redos Tėvams. Ant Bišpilio nelipam, buvę, o ir laikas spaudžia, dar daug kelio pamatyti.

Smalininkuose apsikabinam pasienio stulpą. Čia baigiasi Lietuva, kitame krante boluoja jau Rusijos pasienį žymintis stulpas. Nemuno žiemos uosto įlankėlėje – akmeniniai vandens matavimo stoties laiptai. Ant bokšto – atžymos, kiek vanduo buvo pakilęs 1958 ir 1966 metais, net sunku suvokti.

Persipynusios istorijos ieškoti 187 ąžuolų alėja užsukam į senovinės technikos muziejų, mus pasitinka pats šeimininkas, doc. dr. Justinas Stonys. Kiek ugnelės šio žmogaus akyse, kiek tiesos, išminties ir žinių žodžiuose... Žmogus, kurio su šaknim neišrausi... Kaip jis pats sako, kolekcionuoti pradėjo, būdamas 5 dienų, tarp įvairiausių daiktų – ir rogės, kuriomis kažkada mažąjį Justinuką vežė krikštyti. Tik pagalvokit - virš 24000 (!!!) eksponatų, visokiausia technika, automobiliai, padargai, dokumentai, bitininko reikmenys ir net ramiai sau dūzgiančios bitės... Štai ji, Lietuva, ji čia. Kiek daug žmoguje telpa Žmogaus.

Eržvilko piliakalnis – Piliakalnio gatvės gale, viskas paprasta :)

Stačiais šlaitais, trikampiu įrėmintas Šaltuonos upelio, ilsisi sau šimtamečių ąžuolų paunksnėje. Tylėdami surenkam svetimas šiukšles prie laužavietės... „Jos visų mūsų“, - pagalvoju. Kažko neišmokom šeimose, darželyje, mokyklos suole... Kažko nemokėjom duoti savo vaikams... Kažkur savyje pametėm žmogų, kad taip yra...

Skaudvilėj save palepinam. Vieni – dar 1797 metais statytos bažnyčios grožiu, kiti – ledais :)

Miestelis pilnas šurmulio, tik va, prie piliakalnio – jau vienišu, tik mes. 1989 metais Skaudvilės piliakalnio šlaitus puošė balto akmens laiptai, tokie beveik poniški :)

Dingo kaip į vandenį, ir mums tenka lipti žolynų taku. Iš niekur išdygsta rykštes pasikinkę vietiniai vaikiukai, jau vasara, jiems atostogos. Kelioms akimirkoms dar stabtelim prie liuteronų bažnytėlės miestelio gale. Kuklutė, visiška priešingybė mums įprastoms, tarsi gyvenimo paraštėse...

Keli kilometrai pilkais asfalto atspalviais. Ko gero, geriausia, kas šiandien galėjo atsirasti mūsų kelyje – Ivangėnų piliakalniai. Pirmojo viršūnėje visiškai netikėtai atrandam amžinąją ugnį... Gal čia ir yra liepsnose pradingę Pilėnai? Visai nesinori spėlioti, kažkodėl norisi tuo tikėti, tarsi kažką „užkabina“ viduj. Tylėdami apeinam ratą, liesdami medžius, padabintus kunigaikščius vaizduojančiais skydais, nusileidžiam prie antrojo. Girgždantys mediniai laiptai, pavargusi kalno kupra... Patikėkit, tai reikia pamatyti.

Vėl sustojam. Kryžkalnio „Motina“ buvo 8 m aukščio bronzinė skulptūra, vaizduojanti lietuvę moterį, laikančią ąžuolo šakelę. Matydavom ją kiekvienoje kelionėje į pajūrį. Ir kaip bevartytum istoriją, kaip ją beperrašinėtum, tai buvo motina, laukianti savo sūnų... Dabar čia – memorialas, skirtas Kęstučio apygardos partizanams. Pilki pilko betono luitai. Kitas istorijos puslapis. Kitomis raidėmis.

Tarsi maži malūnsparniai aplink galvas suka ratus grambuoliai. Vėjas. Tylėdami grįžtam namo.

Per trylika valandų nuvažiavom 411 kilometrų, nuėjom 17090 žingsnių. Nežinau, kiek kartų ištarėm sutiktiems žmonėms „laba diena“ ar „sveiki“, ir mums visada atsakė tuo pačiu. Gal tai ir yra mažytė gerumo sėkla?...

Jau 256 įveikti piliakalniai.

Ir dar - šiandien mes daug kalbėjomės apie Lietuvą. Dabar kažkaip kitaip viduje.

„...Ak, rugiai, iškentę gruodžio vėją,

Ir keliai, nubėgantys kalvom...

Kažkada iš Lietuvos atėję,

Mes ir vėl sugrįšim Lietuvon.

Ir tenai, kur po visų klajonių

Žemėn atsiguls mana galva,

Nerašykit mano vardo, žmonės,

Parašykit, žmonės: L i e t u v a“

/ J. Strielkūnas/