"Mūsų dienos kaip šventė..."

 Kiek daugiau nei keturios paros, per kurias su bičiuliu Imantu įveikėm Merkį ir Nemuną iki Alytaus. Daugiau nei 100 kilometrų vyriškų pokalbių, tik mums abiems skirtų anekdotų ir istorijų. Kartais – ilgų patylėjimų kartu, kai tiesiog gera ir taip... O kartais – tik apie tai, apie ką galime kalbėtis tik abu...

                                                 

Buvo ilgi vakarai prie laužo, buvo sunkiai įveikiamos seklumos ir kliūtys... O tos akimirkos... Stirninas, plaukte įveikiantis Nemuną ir alsuojantis iš nuovargio... Įvairiausių paukščių pulkai – kormoranai, kirai, antys, žąsys, gulbės, kregždės ir vėl kormoranai, virš miškų sklandantys ereliai... „Rapala“ blizgė, kurią po netrumpos kovos atminčiai pasiliko baaaaaaisinė lydeka, tokios gyvos dar nebuvau ir matęs... Imantas dar ilgai dūsavo...

Žvėrių pėdsakai pakrantės smėlyje, tūkstančiai urvinių kregždžių lizdų Merkio šlaituose, o dar toks šiurpuliukus keliantis naktinis staugimas pačią pirmą naktį... Bene įspūdingiausias vaizdas, kurį pamatėm – vienadienių drugelių, vadinamų lašalais, šokis. Šimtai tūkstančių milijonų šių mažyčių drugių, vos išsiritę vandenyje, tuoj pat pakyla poruotis, o po šio stebuklingo spektaklio krinta negyvi. Jų buvo pilnas dangus tikra to žodžio prasme. Mūsų oranžinis „Grey wolf“ buvo baltas baltutėlis, o Nemuną ir pakrantes nuklojo žuvusių vabzdžių kilimas... Žuvims šita diena - metų puota, ne kitaip. Paskutinę dieną į Imanto valtį bandė įsisiūlyt varlė gražuolė, vos ne vos išprašėm. O kas žino, kaip ten būtų pabučiavus... :)

Dar labai įsiminė šiltas pokalbis apie viską viską Raitininkų seniūno Arūno Laukaičio sodyboje, o juk sustojom tik vandens :) Išgirdom lietuvišką, lenkišką, rusišką šneką. Nesutikom nė vieno žmogaus, kuris į pasilabinimą būtų atsakęs tyla ar piktu žodžiu. Piktų čia nėra :) O kaip smagu buvo surasti ir atpažinti tas vietas, kur sustodavom bene prieš ketvirtį amžiaus ar dar seniau, jaunystės plaukimų laikais, su Edziūnia, Maiklu, Zenium... Jėga.

Ir visai netrūko interneto, pasirodo, galima ir be jo :)

Nuostabu – mes niekur neradom šiukšlių, o patys irgi susirinkom viską viską. Pamatėm Merkinės, Nemunaičio, Alytaus piliakalnius, visai kitu žvilgsniu nei įpratę. Pamatėm daugybę tiltelių per Merkį ir galingų tiltų per Nemuną. Pamatėm tiltų liekanas virš vandens ir pakrantėse... Kartais Nemune pasijusdavom lyg maršrutiniam autobuse – kas keli kilometrai žvejų įrengtos „stotelės“, kai kur su palapinėm ar net pavėsinėm, kai kur – ir su stalais. O kai kur – tiesiog vandenyje sustatytos ir paliktos kėdės ar suoliukai.

Nemunas dabar pavargęs nuo sausros. Nėra galingo srovės siautulio, daug kur gali bristi, o mums teko net stumti „Grey wolf“, tiesiog viduriu vagos :) Gal nuo kranto keistokai atrodė :) Ir oras mus lepino, net per daug. Paskutinę dieną jau kaip įmanydami slėpėmės nuo saulės, bet vis tiek – grįžom gražiai kepti viščiukai. Gal net kaip šeimininkės pamiršti orkaitėj :)

Gera taip išvalyti dūšią.

Va, šiandien atrodo, lyg pradėčiau viską nuo tuščio švaraus lapo.