Spėriai
vakarėja. Kol apsimūturiuojam, kol išsikrapštom, jau ir visai tamsu. Gerai, kad
važiuoti netoli, vos apšylam, vos apsiraminam, ir iškart - išlipti 😊
Žiežmariai.
Kaip ir kasmet – jauki prakartėlė prie eglės, jau nė neprisimenu, ar joje tie
patys veidai, ar kiti. Gal keičiasi. Kaip ir žmonės – vieni ateina į mūsų
gyvenimus vos akimirkai, kiti pabūna ilgėliau, o treti - pasilieka. Pėdsakus sieloje kiekvienas irgi
palieka labai labai skirtingus... Va, mažyčių eglučių parkas šalia – toks savas,
kiekviena unikali, kupina žmonių rankų šilumos... Dabar štai rašau ir prisimenu
skėtį Redos rankoje – neapsaugojo sniego apkloto, nepadėjo... 😊
Kelios
minutės automobilių upe greitkeliu, ir nusukam į Elektrėnus, kur šventiškai,
rodos, šviečia kiekvienas stulpas, kiekviena šaka, kiekvienas langas. Daug
visko. Pradedam nuo atokiausio kampelio, mat dar vasarą matėm kabantį tiltą,
padabintą girliandomis. Įspūdingai atrodo, patikėkit, nors šviečia bene tik
pusė lempučių.
Pagrindinės
Elektrėnų eglės ir aikštės dekoracijos visus lankytojus lyg nukelia į povandeninį pasaulį. Sūkuriuose
sukasi spalvingos žuvys, medūzos, užburiantys vandens augalai... Vaikštom nuo
vienos šviesos salelės link kitos ir džiaugiamės vakaro jaukumu – tikrai gražu.
Anapus gatvės, prie profesinio mokymo
centro – dar viena jauki akinančio baltumo instaliacija. Rodos, labai jautrus
akcentas – dviems žmonėms baltais indais padengtas ir drobule nuklotas stalas.
Prie kitos sienos - baltas baltutėlis pianinas. Tyli vakaro melodija dviems...
Tikras šventės laukimas...
Suku vairą į Vievį, auksu spindinti miesto eglė – jaukiame skvere prieš bažnyčią. Rymo atremtos kopėčios, o nykštukai dar kabina girliandas, lyg sakydami: šįvakar - geriausias laikas neskubėti ir tiesiog pabūti... Iš tiesų, kartais visiems mums reikia tiesiog neskubėti, ir mes mėgaujamės laiku...
Na, o Trakai tiesiog pribloškia savo didybe.
Nuvažiuokit, nepabijokit sutemų, kurios išgrynina visą grožį...Nuo medžių šakų
lyg vaškas varva švieselės... Pilies magija vandens tamsoje dar aštresnė...
Žiemos tyla... Tas didybės grožis – na, nemoku aš taip rašyti, nebarkit... 😊 Pavokit laiko iš besotės
buities ir nuvažiuokit tiesiog pabūti... Kartais tiek ir tereikia – pabūti čia
ir dabar... Mums dar labai pasiseka ledo čiuožykloj – beveik tuščia. Dukros
suka ratus, suka, suka – iki šėliojimo, iki begalybės, iki žarijų žanduose... O
mudu stovim ir tyliai džiaugiamės... Gal tai ir yra tikroji laimė?...
