Ieškoti Kalėdų. IV dalis

Spėriai vakarėja. Kol apsimūturiuojam, kol išsikrapštom, jau ir visai tamsu. Gerai, kad važiuoti netoli, vos apšylam, vos apsiraminam, ir iškart  - išlipti 😊  

Žiežmariai. Kaip ir kasmet – jauki prakartėlė prie eglės, jau nė neprisimenu, ar joje tie patys veidai, ar kiti. Gal keičiasi. Kaip ir žmonės – vieni ateina į mūsų gyvenimus vos akimirkai, kiti pabūna ilgėliau, o treti -  pasilieka. Pėdsakus sieloje kiekvienas irgi palieka labai labai skirtingus... Va, mažyčių eglučių parkas šalia – toks savas, kiekviena unikali, kupina žmonių rankų šilumos... Dabar štai rašau ir prisimenu skėtį Redos rankoje – neapsaugojo sniego apkloto, nepadėjo... 😊

Kelios minutės automobilių upe greitkeliu, ir nusukam į Elektrėnus, kur šventiškai, rodos, šviečia kiekvienas stulpas, kiekviena šaka, kiekvienas langas. Daug visko. Pradedam nuo atokiausio kampelio, mat dar vasarą matėm kabantį tiltą, padabintą girliandomis. Įspūdingai atrodo, patikėkit, nors šviečia bene tik pusė lempučių.

Pagrindinės Elektrėnų eglės ir aikštės dekoracijos visus lankytojus lyg nukelia į povandeninį pasaulį. Sūkuriuose sukasi spalvingos žuvys, medūzos, užburiantys vandens augalai... Vaikštom nuo vienos šviesos salelės link kitos ir džiaugiamės vakaro jaukumu – tikrai gražu.

Anapus gatvės, prie profesinio mokymo centro – dar viena jauki akinančio baltumo instaliacija. Rodos, labai jautrus akcentas – dviems žmonėms baltais indais padengtas ir drobule nuklotas stalas. Prie kitos sienos - baltas baltutėlis pianinas. Tyli vakaro melodija dviems... Tikras šventės laukimas...

Suku vairą į Vievį, auksu spindinti miesto eglė – jaukiame skvere prieš bažnyčią. Rymo atremtos kopėčios, o nykštukai dar kabina girliandas, lyg sakydami: šįvakar - geriausias laikas neskubėti ir tiesiog pabūti... Iš tiesų, kartais visiems mums reikia tiesiog neskubėti, ir mes mėgaujamės laiku...

Na, o Trakai tiesiog pribloškia savo didybe. Nuvažiuokit, nepabijokit sutemų, kurios išgrynina visą grožį...Nuo medžių šakų lyg vaškas varva švieselės... Pilies magija vandens tamsoje dar aštresnė... Žiemos tyla... Tas didybės grožis – na, nemoku aš taip rašyti, nebarkit... 😊 Pavokit laiko iš besotės buities ir nuvažiuokit tiesiog pabūti... Kartais tiek ir tereikia – pabūti čia ir dabar... Mums dar labai pasiseka ledo čiuožykloj – beveik tuščia. Dukros suka ratus, suka, suka – iki šėliojimo, iki begalybės, iki žarijų žanduose... O mudu stovim ir tyliai džiaugiamės... Gal tai ir yra tikroji laimė?...