Laiko ir žmogaus ženklai

Saulė dar nekankina kaitra, kai užvažiuojam ant Padalių kelto. Pripratę paplepėti su keltininku Gediminu, šįkart persikeliam greitai, bet tyliai. Gediminą pavaduojantis keltininkas nekalbus - tik tiek, kiek reikia.

Vos už poros kilometrų, lyg vartai į miestelį – vienos arkos metalinis Čiobiškio Dariaus ir Girėno tiltas, pastatytas kaip tik prieš 100 metų. Musė visai nepanaši į upę, šiaip, - net baidarei per seklus upeliūkštis. Kiek toliau – 1900-aisiais pastatytas vandens malūnas, srovės veržlumą gal prisimenantis tik naktimis, mat prieš šešis dešimtmečius sugriuvus užtvankai,  grūdus pradėta malti naudojant galingą elektrinį variklį. Sako, darbo būdavę tiek, kad dirbdavę nuo aušros iki vidurnakčio.

Čiobiškis pirmą kartą paminėtas 1529 m., kai priklausė Radvilų giminei. Vėliau savininkai dažnai keitėsi, kol Čiobiškio dvarą nusipirko Chrizostomas  Pilsudskis, kuris ir tapo Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios statybų mecenatu, tęsdamas mirusios dvarininkės E. Švikauskienės darbą. Dvarą pamatom tik pro metalinės tvoros virbus, dar paglostom ir masyvią spyną 😊

Dabar čia – privati valda, ir kadais nugyventos sienos kyla naujam gyvenimui. Šeimininkas, galįs pasirūpinti istorijos išsaugojimu, tikrai geriau už bevertę lentelę “Saugoma valstybės”… Konstantinas Tiškevičius, 1857 metais atlikęs žymiąją ekspediciją Neries upe nuo ištakų iki žiočių, savo knygoje „Neris ir jos krantai“ rašo: „Čiobiškis yra žemvaldžio Pilsudskio dvarelis. [...] Neries krante senų medžių ir sodų žalumoje baltavo jo mūro rūmai, švytėjo ilgais šiltnamiais palei Neries krantą. Prie rūmų bolavo ir grakšti bažnytėlė, nors nedidelė, ką tik baigta statyti. Gyvenamieji rūmai yra vieni iš tų retų ir puikių trobesių, kurių taip maža beaptinkame mūsų šalyje. Nė neklausk, pagal kieno planą jie statyti. Drąsios jų proporcijos ir dailūs kontūrai rodo Gucevičiaus architektūros meną.“

Bažnyčia įdomi tuo, kad turi dvi visiškai vienodas varpines ir, ko gero, tai vienintelė tokia bažnyčia Lietuvoje. Vienoje varpinėje kabo  trys gražiai skambantys varpai, lieti belgų meistro, o kitoje turėtų būti laikrodis… Bet nėra, gal restauruojamas 😊 

Lyginant su kitomis, o matę mes tikrai daug, bažnyčios vidus man pasirodo kuklus ir net kiek asketiškas, bet tai – tik mano subjektyviu vertinimu. Kuklumas irgi gražu 😊 Sienos aitriai kvepia dažais, lyg dažytojai dar stovėtų kur už kampo, bet tikėjimui ir tikintiesiems tai netrukdo, žmonės šviesiais veidais pamažu renkasi į sekmadienio pamaldas. Šypsodamiesi sveikinamės, mažuose miesteliuose tas artumo ir bendrystės jausmas dar tikrai gyvas…

Visai netoli – seniosios Čiobiškio kapinės, čia užeinam ieškoti partizano Jono Misiūno - Žaliojo Velnio žmonos Onutės kapo. Randam - visai pakraštyj, prie tvoros, kuklus rudo akmens paminklas. Žinojau jos istoriją – 1945-ųjų žiemos pabaigoje O. Misiūnienė žuvo per susišaudymą su NKVD, ir kaimynai naktį paslapčia palaidojo partizano žmoną kapinių kampelyje, kad nerastų ir neniekintų net mirusios. 

O Joną Misiūną sovietų valdžia sušaudė dviem kažkur Maskvoje metais vėliau, jo kapo vietos jau niekada nesužinosim… Už kelių žingsnių prieinu Didžiosios Kovos apygardos štabo viršininko Jono Markulio – Vaiduoklio, žuvusio Čiobiškio dvare, kapą. “Kiek daug žmogaus ir kiek mažai atminties”, - galvoju tylėdamas… Pamatom ir Pilsudskių giminės kapus, viename jų palaidotas Konstantinas Pilsudskis, tikras lenkų maršalo Juzefo Pilsudskio dėdė.

Trumpam stabtelim prie vos prieš dvi savaites iškilusios plieno skulptūros "Čiobiškio ąžuolas", skirtos kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę Didžiosios kovos apygardos (Žalio Velnio) partizanams atminti. Smagu, kad yra žmonių, kuriems rūpi…

Ai, gatvių susikirtime dar pastebim lyg paminklą, lyg nebaigtus griauti sienojus, ir išvažiuojam nieko nesupratę. Tik namuose visažinis “gūglas” pabando padėti, bet tegaunam du žodžius – “sovietinis paminklas”. Nei kam, nei už ką, nei kada – va tau ir “gūglas”…

Važiuojam pamatyt Čiobiškio urvą, dar vadinamą Rynos urvu, vos už pusantro kilometro nuo miestelio. Apie jį skaitėm seniai ir daug, bet niekada iki šiandienos nebuvom 😊 Keista, nėra net menkiausios nuorodos, tai ieškodami pasikliaukit sveiku protu ir žemėlapiais. Kiek padvejoję aikštelėj prie kelio, bandom riedėt gilyn į mišką, bet siaurėjantis keliukas baigiasi prie neįveikiamos balos, deja, tokia ne mūsų džipo nosiai ir ratams. 

Grįžtam ir abu pėdinam savom dviem, programėlė suskaičiuoja 520 žingsnių, tiesa, takas tikras netobulas, po gero lietaus būtų vargo. Tarp krūmokšnių slypinčio urvo angos juoduoja Rynos upeliuko šlaite, gerokai aukščiau vagos. Žinom, kad nesaugu, gali užgriūti, todėl Reda įlenda tik kelis žingsnius, nufotografuoti. Aš pasaugau 😊 Urvo sienos ir lubos - iš sukietėjusio smėlio, braukiant po truputį byra, po kojomis – sausas purus smėlis. Kita landa – dar siauresnė, tektų šliaužti. Jei čia ir užeidavo kokie pirmykščiai žmonės, tai jų pėdsakų seniai nebeliko… Pabūnam, pasidairom, įamžinam.

Apie Musninkus rašiau visai neseniai ir daug (paskaitykit gegužės 28d. pasakojimą), tai tik trumpam prieinu prie koplyčios Karalienei Barborai Radvilaitei atminti. Labiau nuliūdina užrakintos Ričardo Einorio antikvariato durys, anąsyk taip smagiai pabendravom ir dar sėkmingai apsipirkom, deja, šiandien apmaudą malšinam dar neragautais ledais iš “KOOPS” parduotuvės anapus gatvės… Nors tiek 😊

Iki Bartkuškio nespėjam nė įsikalbėti, vos keli tuščio kelio vingiai. Bergždžiai kiek paieškoję įvažiavimo, džipą paliekam prie užrakintų dvaro vartų ir pėdinam alėja. Dvaro vartai papuošti jį valdžiusių ir gal labiausiai puoselėjusių Lednickių giminės herbu. Paskutiniu dvaro valdytoju prieš sovietų okupaciją buvo Vaclovas Lednickis, vėliau tapęs Harvardo ir Berklio universitetų profesoriumi, už literatūros tyrinėjimus gavęs Belgijos ir Lenkijos valstybinius apdovanojimus. Sovietmečiu rūmai buvo pritaikyti Bartkuškio tarybinio ūkio administracijai, apylinkės kultūros klubui, o dar vėliau dvare įsikūrė tarybinis ūkis – technikumas. Stebimės trinkelių tarpuose gausiai prasikalusia žole, dar keisčiau atrodo  languose paliktos papuoštos kalėdinės eglės… Kaip taip? Vienoje iš salių matau padengtus stalus - ant baltų staltiesių blizga taurės, žvakidėse sustatytos žvakės, stalo įrankiai… Keista. Tik dabar, rašydamas įspūdžius, perskaitau, kad dvaras lyg ir priklauso skandalais ir keistenybėmis pagarsėjusiam Australijos lietuviui Juozui Petraičiui. Kas čia supaisys, kur kieno pėdsakai, tik dvaro gaila…

Dar sugrįžtam į miestelio pradžią, įvažiuodami netyčia pralėkėm buvusį malūną – tikrai labai simpatiškas statinys, verta pamatyt. Kol dairomės aplink, į kiemą, nešina kibiru grybų, išeina senyva moteris – kalba taip gražiai, aiškiai ir šviesiai… Tiek daug jos balse skausmo – ir dėl dvaro, ir dėl malūno, kuriame ji viena ir begyvena, ir dėl uždarytos bibliotekos… Pasakoja, kaip čia buvę, vaišina mus obuoliais ir vis atsidūsta… “Kad tik pas mus karo nebūtų”, - palinki mums išvažiuojant.

Pabijoję kelio mišku ir kiek pasimėgavę greitkeliu Vilnius – Panevėžys, tuoj už Maišiagalos vėl lendam į dulkes. Neieškokit kokios nuorodos ar ženklo, kad visai netolies yra įdomi lankytina vieta - Bartkuškio kopa, ir čia tikėkit tik žemėlapiais 😊 Puraus geltono smėlio kopa pušyno viduryje – netikėtas vaizdas akims, tiesa? Aplink kopą – gležnutės neaukštos pušaitės, liauni berželiai, sausos samanos ir žydintys viržiai - visai kaip prie jūros, tik jos ošimo negirdėti. Vaikštom visiškoje tyloje, mėgaudamiesi laiku… Žemesnėse vietose, atokiau nuo takų, dar pasirenkam saujas grybų, nedaug, tokiai skystai “ubagų sriubai” 😊 Jei kada bandysit surasti šitą grožį, kopos koordinatės - 54.891840, 24.954895. 

O kitoje miško keliuko pusėje yra toks baisiai baisiai slaptas objektas – dar sovietmečiu įkurta radioaktyviųjų atliekų saugykla. Griežtas ženklas įspėja, kad geriau nefotografuoti, tai taip ir darom, tik trumpai pasidairom. Raudonai  šviečiantis stendas virš sargų namelio ramina, kad radiacinis fonas normalus, mūsų surinkti grybai, rodos, irgi ne monstriški ir nešvyti tamsoje, tai gal tikrai viskas čia yra gerai 😊 Beje, rudenį saugyklą jau žadama uždaryti, o objektą panaudoti kitiems tikslams.

Tai – ir viskas. Kaip visada, netiesiausiais keliais, pro Kazokiškes, Paparčius, Žaslius, pasidairydami, grįžtam namo, nusiprausti prakaito. Saulė pačiame zenite, karšta. Galulaukėse pamažėl jau būriuojasi gandrai, tuoj tuoj atsisveikins…

Kiek čia tos vasaros beliko… 

Dzūkija. Emocijos

Rytas, dar visai visai rytas. Ražienomis geltonai pliki laukai, atrodo, lipte lipa ant kelio, ketindami užgrobti vasaros likučius... O mes skubam į Dzūkiją, mano vaikystės keliais 😊

Pašonėj palikę saulėje bundantį Alytų, tuoj už Mančiūnų nusukam nuo pagrindinio kelio, bet į kitą pusę, senuoju Merkinės plentu. Prieš gerus keturiasdešimt metų asfalto juosta dar atrodė visai pakenčiama, o dabar – vos dviem vežimams prasilenkti 😊 Čia pat – Dušnionių girininkija. Trumpam sustojam. Suvirpa viduj – vaikas būdamas, prūdelyj ne kartą žvejojau karosiukus... Mano vasaros... Tik to medinio tiltuko į salelę jau nebėra, o ir prūdelis – vos Dievo ašara, tuoj tuoj išdžius...

Už dar kelių vingių vėl stojam  – šalikelėj trupantys laipteliai veda prie Alytaus miškininkų pastatyto paminklo Lietuvos nepriklausomybės 25-čiui. Aš juk irgi menką truputėlį miškininkas 😊, bet gyvenimas nuklaidino visai kitur...

O kai vėl išlendam į Merkinės kelią, net nespėju dorai įsibėgėti, tuo pat - nuotaikinga blusturgio rodykle papuoštas posūkis link Makniūnų. Kitoj kelių sankryžos pusėj rymo lyg skausmu pajuodęs medinis kryžius sudegintiems Alytaus rajono kaimams atminti...

Antrąjį gimtadienį kaip tik švenčiantis Makniūnų kaimo blusų turgus – laaaaabai smagus ir piniginei, ir sielai, ir skrandžiui 😊 Kainos tikrai kaip kaime, nesikandžioja ir nebaido, Rumbonių senis Vinculis, kiek plaučiai neša, traukia dainas ir plėšo armoniką, bendruomenės moterys kiekvieną išalkusį pasiruošusios pigiai ir skaniai pamaitinti. Pažįstamų veidų – tik spėk labintis 😊 Bet viską spėjam – ir prisikalbėt, ir apsipirkt, ir net parduot 😊 Smagu, kad net ne vienas atkreipia dėmesį į mūsų kepuraites ir marškinėlius, ir klausia – iš kur mes ir į kur keliaujam 😊

Visai prie įėjimo į turgų maža mergytė milžiniško rožinio dramblio pavėsyje smuikeliu griežia liūdną melodiją. Žinau to dramblio istoriją – skulptūra skirta mirusiai mamai, kuri ketverius metus laukė jai reikalingų vaistų, bet nesulaukė... Tai va, tas rožinis dramblys, pavadintas „Bučkiu mamai“, lyg siunčia žinutę nerangiems valdininkams – visi mes turime ne tik pareigas, bet ir teisę gyventi… Ir šiandien tą mergytę su smuikeliu prie rožinio dramblio regiu ir jaučiu visai kitaip…

Tolstam nuo Makniūnų nesuskaičiuojamom kalvelėm ir posūkiais, net svaigina, ir vos nepralekiu poilsio aikštelės prie Juodžio ežero. Seniai bešienautą taką kalvos viršūnės link randam sunkiai, gerokai užgaišę. Pušys jau aukštos, galvą reikia užverst, o prisimenu – vos ne lygūs buvom… Kalvos viršūnėje – akmuo su urna, bareljefą jau nudaigojo metalo vagys ar kolekcininkai, ir tik puikiai žinodamas istoriją, pasakoju Redai apie rašytoją, Amerikos komunistą Rojų Mizarą, kurio pasaulėžiūra labai tiko ir patiko sovietų valdžiai. Už pušų, jau nė nematyt, telkšo Juodis, kokie skanūs anuomet jame gyveno vėžiai ir kokios patrakėliškos lėkdavo mūsų vasaros naktys… 😉

Ryliškės. Pirma nuoroda į dešinę – “Bažnyčios g.”, iš karto ir sukam. Iš vaikystės bažnyčios neprisimenu, ir nenuostabu – jos tiesiog… nebuvo. Senąją bažnyčią vietiniai sovietų aktyvistai sudegino dar prieš 70 metų, nors ši data skirtinguose šaltiniuose labai skiriasi, reiktų tikrinti nuodugniau. O naujoji per vargus iškilo nepriklausomybės pradžioje, kaip tik šio mėnesio pabaigoje tikintieji minės jos pašventinimo trisdešimtmetį. 

Mums pasiseka – už valandos prasidės sekmadienio pamaldos, ir kaimynystėje gyvenanti moteris kaip tik atrakina duris, smalsumo genami, lendam vidun… Šventoriaus vartų kairėje – du paminklai, anos Lietuvos laikų skirtas šauliams, o pastatytas dabar – Lietuvos kariuomenės generolui Juliui Čaplikui atminti, būtent Ryliškėse jis gimė ir užaugo.

Parduotuvėj pakalbinu gražiai dzūkuojančią pardavėją, aš gi prisimenu kadais čia dirbusių miškininkų vardus, pavardes, net “grybingas” vietas 😊 Abu šypsomės, kai surandam bendrų pažįstamų, pažada net linkėjimus perduot, taip ir pasakau – “nuo Braziuko”, kitaip manęs nė neprisimins 😊

Kažkur už Ryliškių, senoj sodyboj žvyrkelio vingyje, kadaise pirkom juodosios keramikos indus. Dabar spėriai lekiam asfaltu, seniai užaugusiame miške jau nieko nematau, o gal nieko ir nebeliko, juk tiek metų… O tuos indelius dar turim, taip skanu iš jų…

Merkinėj niekur nestojam, miestelyje viską matę, viską žinom, išskyrus tai, kur yra sendaikčių sandėlis 😊 Žinom, kad sekmadienis, kad nedirbs, bet ateičiai… Tik niekas nežino, negirdėjo, nematė, taip ir liekam it musę kandę, juolab, kad mūsų tikslas – vienas dar blusų turgus, prie Avirio ežero. Tiesiog užmatėm reklamą, ir nutarėm, kad norim 😊 Deja, kiek besukam ratų aplink ežerą, kiek beklausiam – visai nieko, tik atsipūtę poilsiautojai 😊 Gaila, kad taip, grįžtam kiek bambėdami, bet nepiktai – juk ir bloga patirtis reikalinga…

Mėgaujamės keliu ir dar neskubam namo. Miške prieš Merkinę suvilioja nuoroda “Jonionių akmenys”. Keliukas tikrai nesimpatiškas, džipas dūsauja, bet kilometras – juk nedaug 😊 Sako, akmenys sudaro mėnulio kalendorių, kurio centrinė dalis yra astronominis saulės laikrodis, bet mums viskas teprimena lengvą akmeninį chaosėlį, neįžvelgiam prasmės 😊  Kaip bebūtų, vieta tikriausiai kažkuo ypatinga, užtrukti kelias minutes verta ir pajusti Nemuno jėgą smagu. Ai, asiūklių čia tiek, kad niekur nemačiau… Ir kazlėkų rastumėt, tik bėda, kad gerokai anksčiau už mus juos visus jau rado kirmėliukai, o sveikuolė voveraitė - vos viena 😊

Per Alytaus kaimą pasiekiam Alytaus miestą, tiksliau – tik I-ąjį Alytų 😊 Čia, piliakalnio papėdėj, visai neseniai iškilo įspūdinga šiaudinių skulptūrų paroda „Amžinieji sodai“. Skubėkit pasidžiaugti, nes per Baltų vienybės dieną miestas tradiciškai pakvies magiškam skulptūrų uždegimo reginiui… O šiandien – gražu. Ir labai jauku braukti delnu per šiurkščius šiaudus… Visai kaip vaikystėj… 

Sekmadienis, 2023-08-13