Dzūkija. Emocijos

Rytas, dar visai visai rytas. Ražienomis geltonai pliki laukai, atrodo, lipte lipa ant kelio, ketindami užgrobti vasaros likučius... O mes skubam į Dzūkiją, mano vaikystės keliais 😊

Pašonėj palikę saulėje bundantį Alytų, tuoj už Mančiūnų nusukam nuo pagrindinio kelio, bet į kitą pusę, senuoju Merkinės plentu. Prieš gerus keturiasdešimt metų asfalto juosta dar atrodė visai pakenčiama, o dabar – vos dviem vežimams prasilenkti 😊 Čia pat – Dušnionių girininkija. Trumpam sustojam. Suvirpa viduj – vaikas būdamas, prūdelyj ne kartą žvejojau karosiukus... Mano vasaros... Tik to medinio tiltuko į salelę jau nebėra, o ir prūdelis – vos Dievo ašara, tuoj tuoj išdžius...

Už dar kelių vingių vėl stojam  – šalikelėj trupantys laipteliai veda prie Alytaus miškininkų pastatyto paminklo Lietuvos nepriklausomybės 25-čiui. Aš juk irgi menką truputėlį miškininkas 😊, bet gyvenimas nuklaidino visai kitur...

O kai vėl išlendam į Merkinės kelią, net nespėju dorai įsibėgėti, tuo pat - nuotaikinga blusturgio rodykle papuoštas posūkis link Makniūnų. Kitoj kelių sankryžos pusėj rymo lyg skausmu pajuodęs medinis kryžius sudegintiems Alytaus rajono kaimams atminti...

Antrąjį gimtadienį kaip tik švenčiantis Makniūnų kaimo blusų turgus – laaaaabai smagus ir piniginei, ir sielai, ir skrandžiui 😊 Kainos tikrai kaip kaime, nesikandžioja ir nebaido, Rumbonių senis Vinculis, kiek plaučiai neša, traukia dainas ir plėšo armoniką, bendruomenės moterys kiekvieną išalkusį pasiruošusios pigiai ir skaniai pamaitinti. Pažįstamų veidų – tik spėk labintis 😊 Bet viską spėjam – ir prisikalbėt, ir apsipirkt, ir net parduot 😊 Smagu, kad net ne vienas atkreipia dėmesį į mūsų kepuraites ir marškinėlius, ir klausia – iš kur mes ir į kur keliaujam 😊

Visai prie įėjimo į turgų maža mergytė milžiniško rožinio dramblio pavėsyje smuikeliu griežia liūdną melodiją. Žinau to dramblio istoriją – skulptūra skirta mirusiai mamai, kuri ketverius metus laukė jai reikalingų vaistų, bet nesulaukė... Tai va, tas rožinis dramblys, pavadintas „Bučkiu mamai“, lyg siunčia žinutę nerangiems valdininkams – visi mes turime ne tik pareigas, bet ir teisę gyventi… Ir šiandien tą mergytę su smuikeliu prie rožinio dramblio regiu ir jaučiu visai kitaip…

Tolstam nuo Makniūnų nesuskaičiuojamom kalvelėm ir posūkiais, net svaigina, ir vos nepralekiu poilsio aikštelės prie Juodžio ežero. Seniai bešienautą taką kalvos viršūnės link randam sunkiai, gerokai užgaišę. Pušys jau aukštos, galvą reikia užverst, o prisimenu – vos ne lygūs buvom… Kalvos viršūnėje – akmuo su urna, bareljefą jau nudaigojo metalo vagys ar kolekcininkai, ir tik puikiai žinodamas istoriją, pasakoju Redai apie rašytoją, Amerikos komunistą Rojų Mizarą, kurio pasaulėžiūra labai tiko ir patiko sovietų valdžiai. Už pušų, jau nė nematyt, telkšo Juodis, kokie skanūs anuomet jame gyveno vėžiai ir kokios patrakėliškos lėkdavo mūsų vasaros naktys… 😉

Ryliškės. Pirma nuoroda į dešinę – “Bažnyčios g.”, iš karto ir sukam. Iš vaikystės bažnyčios neprisimenu, ir nenuostabu – jos tiesiog… nebuvo. Senąją bažnyčią vietiniai sovietų aktyvistai sudegino dar prieš 70 metų, nors ši data skirtinguose šaltiniuose labai skiriasi, reiktų tikrinti nuodugniau. O naujoji per vargus iškilo nepriklausomybės pradžioje, kaip tik šio mėnesio pabaigoje tikintieji minės jos pašventinimo trisdešimtmetį. 

Mums pasiseka – už valandos prasidės sekmadienio pamaldos, ir kaimynystėje gyvenanti moteris kaip tik atrakina duris, smalsumo genami, lendam vidun… Šventoriaus vartų kairėje – du paminklai, anos Lietuvos laikų skirtas šauliams, o pastatytas dabar – Lietuvos kariuomenės generolui Juliui Čaplikui atminti, būtent Ryliškėse jis gimė ir užaugo.

Parduotuvėj pakalbinu gražiai dzūkuojančią pardavėją, aš gi prisimenu kadais čia dirbusių miškininkų vardus, pavardes, net “grybingas” vietas 😊 Abu šypsomės, kai surandam bendrų pažįstamų, pažada net linkėjimus perduot, taip ir pasakau – “nuo Braziuko”, kitaip manęs nė neprisimins 😊

Kažkur už Ryliškių, senoj sodyboj žvyrkelio vingyje, kadaise pirkom juodosios keramikos indus. Dabar spėriai lekiam asfaltu, seniai užaugusiame miške jau nieko nematau, o gal nieko ir nebeliko, juk tiek metų… O tuos indelius dar turim, taip skanu iš jų…

Merkinėj niekur nestojam, miestelyje viską matę, viską žinom, išskyrus tai, kur yra sendaikčių sandėlis 😊 Žinom, kad sekmadienis, kad nedirbs, bet ateičiai… Tik niekas nežino, negirdėjo, nematė, taip ir liekam it musę kandę, juolab, kad mūsų tikslas – vienas dar blusų turgus, prie Avirio ežero. Tiesiog užmatėm reklamą, ir nutarėm, kad norim 😊 Deja, kiek besukam ratų aplink ežerą, kiek beklausiam – visai nieko, tik atsipūtę poilsiautojai 😊 Gaila, kad taip, grįžtam kiek bambėdami, bet nepiktai – juk ir bloga patirtis reikalinga…

Mėgaujamės keliu ir dar neskubam namo. Miške prieš Merkinę suvilioja nuoroda “Jonionių akmenys”. Keliukas tikrai nesimpatiškas, džipas dūsauja, bet kilometras – juk nedaug 😊 Sako, akmenys sudaro mėnulio kalendorių, kurio centrinė dalis yra astronominis saulės laikrodis, bet mums viskas teprimena lengvą akmeninį chaosėlį, neįžvelgiam prasmės 😊  Kaip bebūtų, vieta tikriausiai kažkuo ypatinga, užtrukti kelias minutes verta ir pajusti Nemuno jėgą smagu. Ai, asiūklių čia tiek, kad niekur nemačiau… Ir kazlėkų rastumėt, tik bėda, kad gerokai anksčiau už mus juos visus jau rado kirmėliukai, o sveikuolė voveraitė - vos viena 😊

Per Alytaus kaimą pasiekiam Alytaus miestą, tiksliau – tik I-ąjį Alytų 😊 Čia, piliakalnio papėdėj, visai neseniai iškilo įspūdinga šiaudinių skulptūrų paroda „Amžinieji sodai“. Skubėkit pasidžiaugti, nes per Baltų vienybės dieną miestas tradiciškai pakvies magiškam skulptūrų uždegimo reginiui… O šiandien – gražu. Ir labai jauku braukti delnu per šiurkščius šiaudus… Visai kaip vaikystėj… 

Sekmadienis, 2023-08-13