Kėdainiai mus pasitinka varginančiu karščiu, nors termometras lyg ir labai nesistengia kopti aukštyn. Tiesiog senamiestyje trūksta pavėsio, tik įkaitusios sienos ir grindinys… Kiek pavėlavę (čia mes taip galvojam 😊) atskubėjom į specialios paskirties istorinio transporto sueigą. Didžiosios Rinkos aikštė – tuščia tuštutėlė, tik vienas kitas praeivis. Gretimos gatvelės apstatytos stovėjimą draudžiančiais ženklais lyg ir sako – ruoštasi renginiui.
Nespėjom? Ech, kaip gaila… Dar turėdami vilties, užsukam į savaitgaliais atvirą turizmo informacijos centrą (visai ne kaip Kaišiadoryse, pas mus gali tik paklibint durų rankeną…), miela darbuotoja sako – viskas ok, tiesiog dar per anksti 😊 Susirandu organizatorių numerį, skambinu klausti – kur ir kada? Va, dabar viskas aišku, varom į kitą miesto pakraštį, kur technika dar tik renkasi paradui.
Gražu ir įdomu. Tiesa, to žadėtojo specialiojo transporto – ne tiek gausiai, kiek renginio reklamoj, bet spalvų, emocijų ir prisiminimų – pakankamai. Net įsiropščiu pasėdėti į UAZ’ą, kurio vairą prieš tris su puse dešimtmečio teko sukioti sovietinėj armijoj 😊 O kitoj pusėj aikštelės – didelis KRAZ, tuomet irgi truputėlį vairavau, tiesa, tik po karinį dalinį 😊 O vyrams kiek kalbų – “kaip buvo…”, “kokį turėjau…”, tu net nežinai…”, kiekvienas turi savo istoriją ir net ne po vieną, juk čia – jų gyvenimai…
“Sveiki, Virginijau”, - išgirstu, pasirodo, ir čia mane pažįsta 😊 Kalbamės su oranžinio “Moskvič” savininku, anuomet dalyvavusiu renginyje Kaišiadoryse, smagu prisiminti… Geros emocijos, tikrai.
Ir dar norėtųsi pabūti, bet po asociacijos "Retromobile" prezidento sveikinimo kalbos suskubam išvažiuot, tiesiog nesinorėtų vilktis kolonos gale.
Sukam link namų, bet, kaip visada, - ne tiesiausiu keliu. Tuoj už “Via Baltikos” ieškom posūkio į kairę, ir dar už poros kelio vingių stojam. Slikių kaime dar 1997 m. buvo pastatytas pirmasis paminklas aplinkinių kaimų partizanams. Akmenyje iškaltos keturiolika pavardžių – trylikos vyrų ir vienos moters – partizanų, žuvusių 1944 – 1955 m., ir jautrūs žodžiai – „Tėvynei pašaukus išėjot ir likot paminklu rymoti“. O šalia jo prieš šešerius metus vietiniai gyventojai atidengė dar vieną – trims Anapilin iškeliavusiems Slikių mokyklos aktyvistams, kurie po partizanų žūties ir toliau tęsė jų pradėtą kovą. Mums – tik vardai ir pavardės, o kažkam – tėvas, senelis, brolis, sesuo… Ir amžinas skausmas…
Prie mirksinčios pervažos praleidžiam vieną keleivinį vagoną, važiuoja toks vienišas, lyg atitrūkęs nuo sąstato 😊 Bet, matyt, kažkam reikalingas, kad ir toks – ar namo, ar į kaimą, ar pas anūkus… O dar už kelių minučių jau stojam prie Juciūnų kaimo kapinaičių.
Nukeliu sunkų geležinį šventoriaus vartų skląstį, ir žengiam taku arčiau. Senus, XIXa. pabaigos antkapius vos įskaitomais užrašais keičia naujesni, medinių kryžių bemaž nė nelikę. Didžiausias juodo akmens paminklas – dvarininkams Gulbinskiams.
Virš koplyčios durų esančiame langelyje suspurda ir nuplasnoja šalin laukinis balandis – gal išgąsdinom… Durys aklinai užrakintos. Koplyčios istoriją keliais sakiniais papasakoja šalia esančios sodybos šeimininkė, mat kieme užmatau tris senutėles “Volgas” ir autobusą, kaip gi nepažiūrėt atidžiau 😊
Tai štai -
kaime iš kartos į kartą perduodami pasakojimai, esą ją maždaug
prieš du šimtus pastatė tais laikais kaime
gyvenę dvarininkai. Dvarai nunykę, nė ženklo, sako, “va – buvo ir kairėj, ir
tolėliau kitam kaime, o koplyčia liko…” Rūsyj kažkada mačiusi baltą karstą su
lenkiška epitafija Onai, gal kurio dvarininko žmonai (Anai Gulbinskai?), todėl
ir Onines kaime kadaise labai švęsdavę.
Aukupėnų dvaras pasidabinęs nesvetingu užrašu “Privati valda”. Gerbiam privatumą, mindžiukuojam prie įvažiavimo, bet tolumoj girdim žoliapjovę ir lyg matom žmones. Neskubiais žingsniais einam arčiau, į priekį nusiųsdami Redą, juk besišypsiančiai moteriai visuomet lengviau pralaužti ledus 😊 Šįsyk – nelabai. Šeimininkas (jei tai jis) kalba tik trumpais kapotais sakinukais, ranka mosteli koplyčios link, o paklaustas apie dvarą tik primena mums užrašą – “privati nuosavybė”. Tiesa, iš tolo nufografuoti leidžia, tuo ir pasidžiaugiam, daugiau nekamantinėjam 😊
Nejaukiai nuteikia ir aplink vis zujantis
šokoladinis labradoras, lyg ir neurzgia, bet juk šuns dantys – nevaldiški,
įkabins kaip savais… Iš istorijos žinau, kad Zabieloms priklausiusį dvarą
išpuoselėjo naujieji šeimininkai - Stommų giminė, o vienas iš buvusių dvaro
savininkų, Titas Pranas Silezijus Stomma ir palaidotas Aukupėnų kapinių
koplyčioje. Nedaug tų kapinių telikę – keli pavirtę kryžiai vos įskaitomais
įrašais akmenyje ir geltonų plytų koplyčia. Nuo Tito Prano Silezijaus Stommos
mirties praėjo 120 metų…
Pakščių
vandens malūnas priklausė Mitėniškių dvarininkams Montvilams. Atėjus sovietams,
buvo nacionalizuotas ir perduotas kolūkiui, kuris pastatė dyzelinius variklius.
Vietiniai žmonės dar prisimena didelį vandens ratą, sako, malūnas gerus miltus
malė maždaug iki maždaug 1978 m. Viskas baigėsi jau Lietuvoj, 1991-aisiais. Kai
visų – tai lyg niekieno. Malūno plytos jau nebekvepia miltais.
Jonavos
simbolis – gulbė. Žinojau,kad mieste esančio Gulbių tvenkinio pakrantę puošia
gulbės skulptūra, mačiau internete. Neskubėkit skubėti į Jonavą, tikrovėje mums
net nelabai gražu. Pasikeitė aplinka – niekas nepasirūpina želiančiais
karklais. Pasikeitė ir gulbė – neblizga, nubalo, gal – paseno… 😊 Žodžiu, emocijų – menkai. O va laiptai aname
tvenkinio krante – labai įspūdingi, gal kada net pabandysim užsikabarot,
atrodo, ten būtų ką veikt 😊
Ir pabaigai – Skaruliai. Jau esu rašęs, kad vis sustojam prie bažnytėlės, o šįsyk dar užsimanom susirasti ir dvarvietę.
Deja, deja, kelių šimtų metų dvaro istoriją šiandien žymi tik medžių alėja pamatai. Vos keli laipteliai palypėti, ir, rodos, jau stovėčiau prieangyje, bet prieš akis – tik krūmokšniai. Nei dvaro, nei parko, nei tvenkinio, nei riešutynų... Ir nors pažįstame žmones, kuriems be galo brangi Skarulių istorija, gaivinti čia jau nebėra ką.
Galime tik pabūti, kad ir tyloje su savimi.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą