Nenusėdim... 😊 Šitą, atrodė, lengvą maršrutą žemėlapyje nusižiūrėjau seniai, vis niekaip nerasdavom laiko, ir pagaliau šiandien...
Keliolika kilometrų pasimėgavę magistrale, sukam į Pravieniškes, ir dar toliau mišku - link Karčiupio bebrų užtvankos, ji net žemėlapyje pažymėta. Matyt, čia gyvena sena ir garsi bebrų giminė, kad šitaip 😊 Pakeliui dar pasimėgaujam mėlynėmis, įsimetam kelis grybus, bet tai daugiau pramogai, o ne valgymui. Baisiai puola visokie zyziantys, tai taką arčiau tvenkinuko mosikuodami rankom randam tik antru bandymu, bet labai kažko įdomaus nematau. Prūdelis miške, ir tiek...
Miško keliuko
vingiuose, prieš Karčiupį, - net 4 panoraminiai veidrodžiai, Reda prie visų
pati sau papozuoja, gardžiai pasijuokiam 😊
Kiek pasisukinėję Neveronių gatvelėmis
ir pasidžiaugę tvenkiniais, lendam gilyn į mišką. Kelias sulig kiekvienu metru
prastyn, kartais rodos – visai baigsis, ir kai kantrybės laikrodis jau beveik
ištiksi, stojam proskynoj, toliau – pėstute. Dvi skirtingos nuorodos link
Daukliūnų akmens rodo skirtingus atstumus – 100 ir 200 metrų. Zyzia, kanda,
lenda į burnas, jokio smagumo... Ir akmuo – toks joks, blyškus pilkšvo murzino
granito riedulys, vos kiek virš žemės. Lyg matosi tokios dvi samanų prižėlę
duobelės, sako, tai meškos ir veršiuko pėdos... Grįžtam beveik ristele, dar
pavogdami iš uodų rieškučias lazdyno riešutų, bus lauktuvės dukroms 😊
Miškuose – kaimai rusiškais pavadinimais, matyt, nuo sentikių laikų. Visai nieko įsimintino, trumpam stabtelim tik Kauno LEZ‘e, įamžinti laiptus. Dėl saule kvepiančio auksinio Karmėlavos didžkukulio tenka sukti ratą, tokia jau smalsumo kaina, ką darysi :) Mes tikrai ne menininkai – mums paminklas nepatinka, santūriai nusišypsom, ir tiek čia tų įspūdžių... Viešoj erdvėj intrigos buvo tikrai daugiau...
Tik nusukus senuoju keliu į Jonavą –
Turžėnų pašto stoties kompleksas, statytas dar XIX a. ketvirtajame dešimtmetyje.
Tuomet čia čia ėjo kelias Varšuva – Sankt-Peterburgas, stotyje budėjo
raštininkas, keisdavo pašto arklius. Laikas iš čia pabėgo - ant pakrypusio
suoliuko kieme sėdi nesiskutęs senyvas vyriškis, pravertos durys dvelkia
nemalonia skurdžia prieblanda...
Guldynų medžio skulptūrų parką rasite ir Youtube, ir facebooke, ir gal dar daug kur... Tiesa tokia – skulptūros gražios, meniškos, bet tikrai apleistos, takuose veši žolės, atitvarai – jau bepūvantys, va, tik suoliukų idėja mus sužavi – jie pastatyti nugara nuo tako, kad praeinantys netrukdytų sėdinčių romantikos... Deja, nei sėdinčių, nei praeinančių nematyt, matyt, retai kas beužsuka, nors internete – labai gražu... Projektas baigėsi, pinigai išdalinti, uždanga nusileido...
Šalikelėj tvyksteli žavus Neries vingis, stojam. Gražus status šlaitas, pušys, lyg pakibę tarp dangaus ir žemės, visiška tyla – tikra romantika... Dar ir kazlėką randu, bus prie anos saujelės grybų 😊
Kelias tuoj baigiasi, už krūmų – Zatyšių karjero horizontai, tokie tolimi, rodos, galo nematyt. Smėlio krisleliai – lyg pajūryj, gulk, užsimerk ir mėgaukis 😊 Kur giliau – maži ežeriukai, prie vieno žvejys palinkęs, laukia ir tikisi... Lendam takeliu tarp krūmynų, va - pontoninis tiltas iš keturių didelių cisternų, jis net pažymėtas žemėlapyje, gal net nuo sovietmečio. Riogso krūvos vamzdžių, kažkokia monstriška apmirusi praeities technika... Mistika smėlynuose...
Ir tai – viskas, siaurute asfalto juosta grįžtam į realybę. Neprėkštos miške dar nusiprausiam lietumi, pakelės spalvos tarsi atsigauna, kelias kvepia šlapiu vasaros karščiu.
Tuoj vakaras. Dar vienos įdomios
dienos vakaras...
