„Visi mes turime laiko tam, kam norime turėti...“, - šią mintį dažnai kartoju sau ir kitiems. Ji labai tinka ir penktadieniui, kai po Krivonių dar išlėkėm į Skarulių šv. Onos bažnyčios 400 metų jubiliejaus iškilmes, tiesiog į naktį. Ir labai neapsirikom - puiki nauja patirtis, neišdildomi įspūdžiai, netikėti šilti susitikimai...
Prie bažnyčios privažiuojam
likus keliolikai minučių prieš dešimtą vakaro, mūsų nuostabai, vos randu vietą
sustoti, automobilių ir žmonių netikėtai daug daugiau, nei galėjome
įsivaizduoti - būreliais, šeimomis, po vieną... Prie šventoriaus tvoros –
jubiliejui pastatyti atminimo akmenys, sienose jau mirguliuoja šviesų
instaliacija.
Bažnyčia iškilo XVII a. pradžioje tuomečio Skarulių dvaro savininko Andriejaus Skorulskio užsakymu pagal vienos iš Jeruzalės bažnyčių pavyzdį, kurį dvarininkas nusižiūrėjo XVI a. pabaigoje kartu su Mikalojumi Kristupu Radvila Našlaitėliu keliaudamas į Šventąją Žemę. Šios kelionės atmintis - Jeruzalės kryžius, puošia pagrindinį altorių ir portalą virš bažnyčios durų. Lendam vidun, čia tyliai liejasi vargonų muzika, būriuojasi žmonės. Didysis bažnyčios altorius – vienas seniausių išlikusių altorių Lietuvoje, sienų nišose - autentiškos labai tikroviškos medinės skulptūros, į šviesą ištrauktos visos bažnytinės vėliavos. Daug nuotraukų, kuriose – bažnyčios istorija, dvasininkų ir Skarulių kaimo žmonių veidai.
Kaimą prieš šešis
dešimtmečius prarijo „Achemos“ monstras, tačiau atmintis – gyva. Rikiuojamės į
koloną, visų rankose – žvakės, deglai, matau net rožančių maldai. Sako, eisim
apie 1,5km. Netikėta...😉 Prie
kryžiaus sovietų nužudytam Skarulių
klebonui Pranciškui Vitkevičiui kažkas pravirksta... Jau visai tamsoje klausom
pasakojimų apie kaimo praeitį, rodos, viskas buvo dar vakar ir kažkur netikėtai
dingo... Kalbančių balsai trūkčioja, atmintis spaudžia gomurį... Tikrų
tikriausia vakaro misterija...
Minioje Reda atpažįsta seniai bematytą gimnazijos klasės draugės Mamą, pasirodo, ji su vyru irgi kilę iš Skarulių, dabar rūpinasi bažnyčia ir jos istorija. Kiek jaudulio, kiek jaukumo, kiek prisiminimų, o, dangau!!!...
Į šv. vakaro mišias nebeeinam, bažnyčia pilnut pilnutėlė. Tiesiog ramiai pasivaikštom šventoriuje, besimėgaudami šviesų magija ir šiluma. Mažais gurkšneliais vaišinamės arbata, kažkodėl ji ypatingai skani...
Tolstam namo. Viskas lieka už nugarų, naktyje. Dar ilgai kalbamės, kokius stebuklus gali sukurti žmogus...
2022 07 22
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą