Už baltų žiemos durų - Dzūkija

Balta, kiek žvilgsnis aprėpia… Kur ne kur iš kaminų rūksta rytinis dūmelis, beveik visai tiesiai aukštyn, kaip senuose atvirukuose. Stirnos pakelėse net neatsisuka… Sekmadienio ramybė.

Gerą valandą skiriu prasmingiems ir naudingiems susitikimams su Alytaus kolekcininkais. Nuoširdūs, šilti pokalbiai su kolegom niekada neprailgsta, gaila, kad mes nedažnai taip… Dar kiek paklaidžiojam po Alytų, būtinai – prie eglės, pro Kurortą, Dailidę, ir balutėliais miškais tolyn, iki Merkinės.

Galvoju, kad seniai seniai nemačiau Merkinės piliakalnio žiemą… Koks jis nuostabus savo didybe! Nemunas, Merkys, net ir šaltyje nenurimstanti Stangė… Tiesiog pastovim kelias minutes tyliai. Tolimesniam šlaite juodu siūlu nusidriekusių naujų laiptų neišbandom – slidu. Nužvelgiu tiltą per Nemuną, net sunku įsivaizduoti, kad 1958-ųjų potvynio vanduo buvo pakilęs iki pat turėklų…

Aną mėnesį sukako šešiasdešimt penki metai, kai 1957-aisiais Vilniuje sovietų budeliai įvykdė mirties nuosprendį vienam iškiliausių Lietuvos partizanų vadų Adolfui Ramanauskui-Vanagui. Ant nedidelės kalvos šlaito Nemunaičio ir Seinų gatvių sankirtoje, jo vardu pavadintame skvere, Lietuvos didžiavyriui atidengtas paminklas – ant lauko akmenų postamento stovi bronzinė skulptūra „Vanagas su vanagėliu“. Vanagėlis ant partizano peties – vienas, nors skulptūra sukurta pagal 1947 metais Bingelių kaimo pakraštyje padarytą nuotrauką, kurioje Vanagas įamžintas priklaupęs ant vieno kelio su dviem vanagais ant pečių.

Kitoje gatvės pusėje erdvę dalinasi V. Mickevičiaus-Krėvės gimnazija ir sinagogų kompleksas. Ant Klois sinagogos, kurioje dabar į iškilmes renkasi gimnazistai, fasado nutapytas prieškariu Merkinėje gyvenusio žydo Tsirelšteino atvaizdas. O raudonų plytų Merkinės žydų Talmudo Toros mokykla, pastatyta emigranto į Ameriką H.Fischelio, dar tik kyla iš užmaršties... 

Kiek tolėliau gatve, vos pasukus į kiemą, - Lietuvos kovų ir kančių muziejus. Gal tik muziejukas... Nušiurusios sienos ir seniai bevalyti laiptai nemeluos – seniai čia kas buvo, matyt, ir neateis iki pavasario...O juk visai neseniai, gruodžio 15-ąją, minėjom legendinio Merkinės mūšio metines... Sniegas nuklojo atmintį... 

Nevalytu taku atvingiuojam į S. Dariaus ir S. Girėno aikštę, čia kas žingsnį – istorija, ir nenuostabu, mat Merkinė - vienas seniausių Lietuvos miestelių, žmonės čia gyveno daug tūkstančių metų prieš mūsų erą, o šiuolaikinės istorijos metraščiuose Merkinė pirmą kartą paminėta 1359-aisiais. Pilkos niekuo neišsiskiriančio namo sienos mena Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vladislovo II Vazos mirtį. Kitoje aikštės pusėje jam pastatytas atminimo biustas, net nustembu – sniege nėra vienos pėdos arčiau... 

Aikštės centre - Merkinės kraštotyros muziejus, įkurtas vietoj 1940 metais uždarytos cerkvės, o ta buvo pastatyta, 1887 metais nugriovus miestelio rotušę. Miestelio Kalėdų eglė – jauki, be jokios prabangos ar bereikalingo blizgesio, lyg Pelenė. Įlendam vidun, kvepia mišku 😊 Ratu sustingę sėdmaišiai visai nevilioja, nesėdam. 

Kitame aikštės kampe – dar vienas paminklas miestelio istorijai. Didelis akmenis atspaudas tarsi sutvirtina Vilniaus ir Merkinės istorinį ryšį - 1387 metais Jogaila Merkinėje Vilniaus miestui suteikė Magdeburgo teises.

Prakalbinu senyvą moterį, ta nusišypso ir ranka mosteli į gatvelę link bažnyčios. Einam tylėdami, galvoju, kiek čia daug sąsajų su Kaišiadorimis  - kardinolo V. Sladkevičiaus gatvėje stovinčioje bažnyčioje po Pirmojo pasaulinio karo Merkinėje dirbo kunigas ir kompozitorius Teodoras Brazys, vėliau – 1941 vasarą Kaišiadoryse bolševikų nužudytas dekanas Andrius Juknevičius... Durys atsiveria tyliai ir lengvai, viduje stoviu visai vienas. Gražu. Net tyla graži... Toliau žengti nenoriu – batai snieguoti, kažkam palikčiau rūpesčių...

Kitame miestelio gale – buvusime mokyklos stadione įrengtas Merkinės kryžių kalnelis, skirtas Dainavos krašto partizanams, jų rėmėjams ir tremtiniams atminti. Esu čia buvęs kažkurią vasarą. Dabar randu pėdas sniege, brendu. 

Lemtis, sutapimas ar atsitiktinumas – nežinau, bet sustoju prie kryžiaus su man gerai žinoma pavarde ir kaimo pavadinimu. Gerai, kad dar yra kam paskambinti... Pasirodo, kryžių savo brolio ir jo bičiulio atminimui pastatė mano Krikšto Tėvas, dėdė Petras, tremtinys ir tikras Lietuvos patriotas... Dar atsimenu, kaip dėdė Petras mane, mažą pyplį, mokė nebijoti lėktuvų… 😊

Šalia esančiose miestelio kapinaitėse akį patraukia pušies kamienas su daugybe kažkada gyvavusių atšakų. Medžiai, kaip žmonės, deja, irgi miršta... Aukščiausioje vietoje, kiek atokiau nuo tako, geltonuoja nežinia kada pastatyta mažytė koplytėlė, gal ji čia nuo pat kapinių įkūrimo... Nubraukiu sniegą nuo akmeninio Dievo stalo, pažvelgiu į palinkusį Rūpintojėlį ir grįžtu.

Kelias namo neprailgsta, nepavargę. Dar užsukam pasidžiaugti Jiezno eglute, deja, miestelis neskuba džiaugtis, eglutė dar visai nepuošni, rodos, tik vakar atkeliavusi iš miško. Elena Marija akimirkai prisėda ant vienos iš bronzinių kėdžių, nors kompozicija kažkodėl pavadinta „Pacų suoliukas ir batai“ 😊

Atremiu petį į paminklą trims Lietuvos karių savanorių kartoms, už Lietuvos nepriklausomybę kovojusioms nuo 1918-ųjų, 1944-ųjų ir 1990-ųjų metų. Trys žemyn nuleisti kalavijai įamžina kovotojų atminimą ir primena, kad būtume pasiruošę ir stiprūs pakelti ginklus, jei reiktų...

Sekmadienis, 2022-12-18

Paslėptas miestas

Sako, slidūs šaligatviai naikina kalbos kultūrą, bet jie tikrai neatima noro paieškoti kažko įdomaus 😊 Kol šeima rūpinasi sveikata, nenoriu švaistyti laiko laukimui ir klaidžioju Kaune. Savanorių prospektui smingant žemyn, žvilgsniu vos randu Vaistinės skersgatvį ir braunuosi gilyn, iki pat galo. Jei ieškosit sustojusio laiko, atrodo, jis – čia, net žiema, rodos, čia niekaip neatskuba :) Pašto dėžutės, durų skambučiai, namų sienos, net prie grandinės prirakintas dviratis romantiškai traukia nugyventų metų spalvomis... Pažiūrėkit į gatvės lentelę – kažkada, matyt, vadinosi skersgatvė, taip joje ir liko...

Visai pačiame gale, beveik ant šlaito, stovi kukli Lenartavičių koplyčia, greta jos - Šv. Mergelės Marijos skulptūra, prilaikoma angelų. Netikėta. Pasirodo, 1925 metais koplyčią pastatė čia gyvenę  senos bajorų giminės atstovai Brigita ir Liudvikas Lenartavičiai, tuomet šioje Žaliakalnio dalyje turėję nemažai žemės sklypų. 

Istorija, perduodama iš lūpų į lūpas jau daug dešimtmečių, pasakoja, kad koplyčia ir paminklas skirti mirusio Lenartavičių vaiko atminimui... Kiek čia tiesos, vargu, ar sužinosime, tačiau restauruojant koplyčią, po jos grindimis iš tiesų buvo surasti vaiko kaulai... Viduje matau lyg mažą altorėlį, kelias kėdes, žvakidę. Žmonės saugo atmintį... Sako, koplyčius raktus turi trys kaimynai, gatvės gyventojai kartu rūpinasi koplyčia ir jos istorija, čia ir pasimeldžia.

Visai neseniai, spalio 27 d. į amžinybę išėjo skulptorius, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Leonas Strioga. Kaunas kupinas jo darbų, ir aš stoviu prie vieno iš jų – skulptūros „Sapnas“, dar 1987 metais juodu metalu nugulusios Nepriklausomybės gatvės kampe. Keista ar ne, bet ypač Kaune daug skulptūrų be jokio užrašo – nei pavadinimo, nei autoriaus, nei patatymo metų. Kažkieno beskubant palikta pirštinė lyg sako – išėjau tik trumpam, grįšiu...

Už keliasdešimties žingsnių paklibinu antikvariato duris, gaila, užrakintos. Prikandu apmaudo lūpą, suku iš kiemo, tik akis užkliūna už keistos formos pastato kieme – lyg būtų maža koplyčia ar bažnytėlė... Pasirodo, visa informacija – ant antikvariato sienos pakabintoje lentoje, nepasidairiau 😊 

Taigi, pasirodo, prieš 96 metus gydytojas Jurgis Venciūnas Žemuosiuose Šančiuose atrado sieros mineralinio vandens šaltinį ir 1927 metais atidarė balneoterapinę gydyklą, kurioje autocisternomis iš Šančių atvežtu mineraliniu vandeniu gydė nuo 56 (!!!) ligų. Štai kokia ji, amžinoji reklamos jėga :D 

Deja, ilgainiui čia įkurtas verslas žlugo, ilgėliau išsilaikė tik Panemunės gydykla. Panašiu laiku Šančiuose veikė ir vaisvandenių dirbtuvė „Šaltinis“, kas žino, gal irgi buvusi J. Venciūno verslo plano dalimi, nes akcininkų ar savininkų pavardžių man aptikti nepavyko.

Trijų susikertančių gatvių aikštė Parodos kalno papėdėje pavadinta „Fluxus“ judėjimo įkūrėjo Jurgio Mačiūno garbei. Sakoma, jog čia - pirmoji aikštė pasaulyje, į kurią negalima patekti, mat artimiausia pėsčiųjų perėja - tik už kelių dešimčių metrų. Aikštės viduryje baltais dažais ant asfalto  nupiešta trikampė figūra ir liežuvį rodantis „Fluxus" simbolis actekas. Piešinys nuo šaligatvio ar pro automobilio langą nelabai ir matosi, patikėkit manimi, iš anksto išbandžiau abu būdus 😊 Padvejojęs, bandau ir trečią – žengti į aikštės vidurį, bet rizikuoti papulti po ratais nesinori... 😊 Tiesa, gal kaip masalas „Fluxus“ sekėjams aikštės pavadinimas nurodytas dviem kalbomis – lietuvių ir anglų.

Jau kitame Nemuno krante – Jiesios piliakalnis, vadinamas Napoleono kalnu, sako, būtent nuo šios kalvos imperatorius prieš 210 metų stebėjo Prancūzijos kariuomenės persikėlimą per Nemuną į Rusiją. Kai vėlyvą 2017-ųjų pavasarį visi kartu ant jo kėlėm šeimos vėliavą, kopti teko tiesiog purvo bryde (https://public.fotki.com/labutuk/braziu-piliakalniai/kauno-apskritis/kauno-miestas/jiesia-2017-04-29/). Dabar lyg vėjas užlekiu smagiais patogiais laiptais, suskaičiuoju 337 medines pakopas. Medžiai, nors ir be lapų, užstoja senamiestį, žvilgsniu atskiriu tik atskiras detales. Bet tikrai gražu, iš čia – lyg kitoks Kaunas, panašėjantis į atviruką...

Tuoj už Kauno, krūmynuose anapus Marijampolės plento, slepiasi Kauno tvirtovės V baterija, ko gero, vasarą jos likučių visai nematyt, o nežinančiam rasti – jokių šansų. Dabar akimirksniu pastebiu gynybinį griovį, vargais negalais perkopiu išvirtusius medžius, ir už keliolikos atsargių žingsnių prieš akis atsiveria baterijos durų angos. 

Kulkų paliktos žymės  - lyg karo aidas, likęs sienose. Kiek paklaidžioju. Nyku visur – išlupta viskas, kas turėjo nors kokią vertę. Kažkas atvežė ir nutrenkė jau nebereikalingą šuns būdą... Nutrupėję, išblukę ir neryškūs kažkieno išrėžti vardai, datos... Daug kur – rusiškai, nors apstu ir lietuviškų. Rodos, istorija susigūžė kamputyje... Tik laikas – tik-tak, tik-tak, tik-tak...

Dar sugrįžtu į Panemunės kapines, paieškoti antrojo Lietuvos prezidento Aleksandro Stulginskio kapo, žemėlapis kažkodėl rodo dvi jo palaidojimo vietas. Esu čia buvęs anksčiau, bet neprisimenu. Klaidžioju, skaitau užrašus antkapiuose, ir navigacijos ekranas rodo, lyg stovėčiau visai visai prie kapo, deja... Nesiseka.

Lėtai einu link automobilio, po kojomis vos girdimai girgžda sniegas. Vėl pagalvoju apie laiką – tik-tak, tik-tak, tik-tak...

Visiems mums.