Paslėptas miestas

Sako, slidūs šaligatviai naikina kalbos kultūrą, bet jie tikrai neatima noro paieškoti kažko įdomaus 😊 Kol šeima rūpinasi sveikata, nenoriu švaistyti laiko laukimui ir klaidžioju Kaune. Savanorių prospektui smingant žemyn, žvilgsniu vos randu Vaistinės skersgatvį ir braunuosi gilyn, iki pat galo. Jei ieškosit sustojusio laiko, atrodo, jis – čia, net žiema, rodos, čia niekaip neatskuba :) Pašto dėžutės, durų skambučiai, namų sienos, net prie grandinės prirakintas dviratis romantiškai traukia nugyventų metų spalvomis... Pažiūrėkit į gatvės lentelę – kažkada, matyt, vadinosi skersgatvė, taip joje ir liko...

Visai pačiame gale, beveik ant šlaito, stovi kukli Lenartavičių koplyčia, greta jos - Šv. Mergelės Marijos skulptūra, prilaikoma angelų. Netikėta. Pasirodo, 1925 metais koplyčią pastatė čia gyvenę  senos bajorų giminės atstovai Brigita ir Liudvikas Lenartavičiai, tuomet šioje Žaliakalnio dalyje turėję nemažai žemės sklypų. 

Istorija, perduodama iš lūpų į lūpas jau daug dešimtmečių, pasakoja, kad koplyčia ir paminklas skirti mirusio Lenartavičių vaiko atminimui... Kiek čia tiesos, vargu, ar sužinosime, tačiau restauruojant koplyčią, po jos grindimis iš tiesų buvo surasti vaiko kaulai... Viduje matau lyg mažą altorėlį, kelias kėdes, žvakidę. Žmonės saugo atmintį... Sako, koplyčius raktus turi trys kaimynai, gatvės gyventojai kartu rūpinasi koplyčia ir jos istorija, čia ir pasimeldžia.

Visai neseniai, spalio 27 d. į amžinybę išėjo skulptorius, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Leonas Strioga. Kaunas kupinas jo darbų, ir aš stoviu prie vieno iš jų – skulptūros „Sapnas“, dar 1987 metais juodu metalu nugulusios Nepriklausomybės gatvės kampe. Keista ar ne, bet ypač Kaune daug skulptūrų be jokio užrašo – nei pavadinimo, nei autoriaus, nei patatymo metų. Kažkieno beskubant palikta pirštinė lyg sako – išėjau tik trumpam, grįšiu...

Už keliasdešimties žingsnių paklibinu antikvariato duris, gaila, užrakintos. Prikandu apmaudo lūpą, suku iš kiemo, tik akis užkliūna už keistos formos pastato kieme – lyg būtų maža koplyčia ar bažnytėlė... Pasirodo, visa informacija – ant antikvariato sienos pakabintoje lentoje, nepasidairiau 😊 

Taigi, pasirodo, prieš 96 metus gydytojas Jurgis Venciūnas Žemuosiuose Šančiuose atrado sieros mineralinio vandens šaltinį ir 1927 metais atidarė balneoterapinę gydyklą, kurioje autocisternomis iš Šančių atvežtu mineraliniu vandeniu gydė nuo 56 (!!!) ligų. Štai kokia ji, amžinoji reklamos jėga :D 

Deja, ilgainiui čia įkurtas verslas žlugo, ilgėliau išsilaikė tik Panemunės gydykla. Panašiu laiku Šančiuose veikė ir vaisvandenių dirbtuvė „Šaltinis“, kas žino, gal irgi buvusi J. Venciūno verslo plano dalimi, nes akcininkų ar savininkų pavardžių man aptikti nepavyko.

Trijų susikertančių gatvių aikštė Parodos kalno papėdėje pavadinta „Fluxus“ judėjimo įkūrėjo Jurgio Mačiūno garbei. Sakoma, jog čia - pirmoji aikštė pasaulyje, į kurią negalima patekti, mat artimiausia pėsčiųjų perėja - tik už kelių dešimčių metrų. Aikštės viduryje baltais dažais ant asfalto  nupiešta trikampė figūra ir liežuvį rodantis „Fluxus" simbolis actekas. Piešinys nuo šaligatvio ar pro automobilio langą nelabai ir matosi, patikėkit manimi, iš anksto išbandžiau abu būdus 😊 Padvejojęs, bandau ir trečią – žengti į aikštės vidurį, bet rizikuoti papulti po ratais nesinori... 😊 Tiesa, gal kaip masalas „Fluxus“ sekėjams aikštės pavadinimas nurodytas dviem kalbomis – lietuvių ir anglų.

Jau kitame Nemuno krante – Jiesios piliakalnis, vadinamas Napoleono kalnu, sako, būtent nuo šios kalvos imperatorius prieš 210 metų stebėjo Prancūzijos kariuomenės persikėlimą per Nemuną į Rusiją. Kai vėlyvą 2017-ųjų pavasarį visi kartu ant jo kėlėm šeimos vėliavą, kopti teko tiesiog purvo bryde (https://public.fotki.com/labutuk/braziu-piliakalniai/kauno-apskritis/kauno-miestas/jiesia-2017-04-29/). Dabar lyg vėjas užlekiu smagiais patogiais laiptais, suskaičiuoju 337 medines pakopas. Medžiai, nors ir be lapų, užstoja senamiestį, žvilgsniu atskiriu tik atskiras detales. Bet tikrai gražu, iš čia – lyg kitoks Kaunas, panašėjantis į atviruką...

Tuoj už Kauno, krūmynuose anapus Marijampolės plento, slepiasi Kauno tvirtovės V baterija, ko gero, vasarą jos likučių visai nematyt, o nežinančiam rasti – jokių šansų. Dabar akimirksniu pastebiu gynybinį griovį, vargais negalais perkopiu išvirtusius medžius, ir už keliolikos atsargių žingsnių prieš akis atsiveria baterijos durų angos. 

Kulkų paliktos žymės  - lyg karo aidas, likęs sienose. Kiek paklaidžioju. Nyku visur – išlupta viskas, kas turėjo nors kokią vertę. Kažkas atvežė ir nutrenkė jau nebereikalingą šuns būdą... Nutrupėję, išblukę ir neryškūs kažkieno išrėžti vardai, datos... Daug kur – rusiškai, nors apstu ir lietuviškų. Rodos, istorija susigūžė kamputyje... Tik laikas – tik-tak, tik-tak, tik-tak...

Dar sugrįžtu į Panemunės kapines, paieškoti antrojo Lietuvos prezidento Aleksandro Stulginskio kapo, žemėlapis kažkodėl rodo dvi jo palaidojimo vietas. Esu čia buvęs anksčiau, bet neprisimenu. Klaidžioju, skaitau užrašus antkapiuose, ir navigacijos ekranas rodo, lyg stovėčiau visai visai prie kapo, deja... Nesiseka.

Lėtai einu link automobilio, po kojomis vos girdimai girgžda sniegas. Vėl pagalvoju apie laiką – tik-tak, tik-tak, tik-tak...

Visiems mums.