Pamoka apie Lietuvą

 Artėjant Vėlinėms, dažnas mintyse sugrįžtam atgal... Šiandien mes pabandėm pasikapstyti dar giliau po istoriją, prisiminti vardus, titulus, reikšmingas Lietuvos istorijos datas. Ir surasti...

Pusvalandis smagaus riedėjimo, ir tuoj už Vievio mes trumpam nusukam į aikštelę šalia senojo Vilniaus-Kauno kelio. Jautrus paminklas „Kelio dvasia“ visiems, žuvusiems kelyje – gražiai įgyvendinta Lietuvos baikerių idėja. Ir žodžiai - „Nėra tokio kelio, kuriuo nenuvažiuosi, nėra kliūties, kurios neįveiksi...“

9 val. ryto, Vilnius dar tik rąžosi, nors ir valandą ilgiau pamiegojęs, gatvės dar alkanos automobilių, vietos yra :) Savo nuostabai, visai lengvai randam ramią Krivių gatvelę Užupyje ir siauručius laiptelius viršun – va kur jis, Gedimino kapo kalnas. Visiškai ramu, nors mes pačioje Vilniaus širdyje. Piliakalnis vadinamas Gedimino kapo kalnu pagal padavimus, apie kuriuos pirmasis užsimena istorikas Teodoras Narbutas, remdamasis 1629 m. dokumentu, ir visuotinai yra laikomas LDK valdovo Gedimino kapu. Be aukuro pačioje viršūnėje, nieko ypatingo ir nėra, laiptai patręšę, tankiai sužėlę medžiai trukdo pažvelgti į Vilniaus panoramą.

Gedimino kapo kalnas

Papėdėje įsikūręs tarsi kažkoks menininkų „inkubatorius“, rodos, studijos, šalimais perpjauta pusiau riogsio nežinia kam skirta kelias tonas sverianti betoninė galva :) Čia šiandien viskas.

Trumpai užbėgam į šv.Onos ir Bernardinų bažnyčias, jos visai šalia. Kažkada Napoleonas, aplankęs Vilnių, pasakė, kad jei galėtų, tai pasiimtų Šv. Onos bažnyčią su savimi į Paryžių. Ir nepasiginčysi – mums jos abi įstabaus grožio. Galima stovėti valandų valandas ir grožėtis, tikrai yra kuo...

Šv. Onos bažnyčia

Vilniaus širdies muziejus – Valdovų rūmai. Kamšom išsilavinimo spragas, mat čia dar niekada nebuvę, juolab, labai viliojo paroda „Radvilos. Kunigaikščių istorija ir paveldas“.

„Šiame varde atpažįstama Lietuva“, – maždaug taip XVI a. apie kunigaikščius Radvilas, pasiekusius savo galybės apogėjų, kalbėjo amžininkai. Ir iš tikrųjų, ištarus žodžių junginį „kunigaikščiai Radvilos“, daugeliui lietuvių mintyse ir prieš akis pirmiausiai iškyla senoji Lietuvos valstybė – Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, jos istorija, siekis išsaugoti valstybinį suverenumą, tarptautinė politika ir karyba, gausus ir turtingas meninis paveldas. Per šimtmečius gyva giminės istorija... Reikia pamatyti, tikrai verta.

Valdovų rūmai

III Lietuvos statutas

Grįžus prie automobilio, laikas lengviems pietums, ir čia, kiek pailsinus kojas, atsiranda planas B – aplankyti Rasų ir Antakalnio kapines. Galėčiau ilgai vardinti pavardes tų iškilių žmonių, kurių antkapius suradome, prie kurių trumpam sustojome ir nulenkėme galvas.

Daug. Skirtingų laikmečių, profesijų, pažiūrų. Pamatysite nuotraukose, jos nebylios, su netekties, skausmo ir širdgėlos atspalviu. Ir visus juos vienija vienas žodis – Lietuva.

Galime didžiuotis, turime kuo. Ir dar. Prisiminti juos – šventa mūsų visų pareiga.

Kažkas protingas kažkada pasakė – „tauta, kuri nesimoko savo istorijos, mokosi svetimą“.

Ir visai neapmaudu, kad čaižantis lietus šiandien neleidžia užkopti į Gariūnų ir abu Panerių piliakalnius, nors mes ir tikėjomės. Žinom, kur jie, būtinai grįšim ir iškelsim Brazių šeimos vėliavą.

"Lietuva – akmuo prie slenksčio seno

Ir lietaus lašelis debesy.

Lietuva – ugnis, kurią kūrenam,

Ir kurioj sudegsime visi." /J. Strielkūnas/

Tokia štai istorijos pamoka šeimai...

Sugrįžimai

 Būna dienų, apie kurias nepapasakosi, bet kurias norėtųsi patirti vėl... Sugrįžti, prisiliesti, prisiminti... Ir dar pabūti...

Kol dar į kalną mano kelias...

 Vėlyvą sekmadienio popietę, kai darbai nudirbti, ir, rodos, jau niekur niekur nereikia skubėti, abu su Reda netikėtai aptinkam vienodai galvojantys – kur čia pametus galvą nulėkti :)

Ir staigiai suplanavę maršrutą, vaikams paskelbiam skubų pasiruošimą – vaaaaarom!Jieznas, Birštonas, Prienai – čia maišyta išmaišyta, net nestabtelim, lekiam link Šilavoto. Ten būta, ir bažnyčia apžiūrėta, ir davatkynas, ir piliakalnis, betgi nenuoramos istorikai pernai visai šalia atrado dar vieną piliakalnį, reiškia, mums REIKIA. Aišku, nuorodų nesitikim, tad vieną kartą tenka užsukt pas vietinius paklausti. O piliakalnis, pasirodo, visai čia pat, šalia kaimo, brūzgynuose, buvusios kirtimų biržės ribose. Va taip – traktoriais ir benzopjūklais per istoriją... Nusifotografuojam radę šviesesnę proskyną, o daugiau čia dairytis ir ieškoti paslapčių neverta.

Šilavoto bažnyčia

Keliasdešimt kilometrų nesibaigiančiam mašinų sraute varo į neviltį, ir mes trumpam stabtelim prie Balbieriškio atodangos. Gražus tas mūsų Nemunas, kiek į jį bežiūrėtum... Net eilėj kiek pastovim, kad galėtume įsiamžinti.

O paskui, kiek tolėliau, jau sukam kaimo keliukais. Čia dar vienas pernai atrastas piliakalnis – Dubių. Tiesa, tokiu pačiu pavadinimu piliakalnis yra Jonavos rajone, buvom ant jo pernai. Anas ir gražesnis, sutvarkytas, o čia – maža kalvelė dilgėlynuose šalia Nemuno. Gal jo būta gerokai didesnio, matyt, Nemunas nuplovė... Bet jis yra.

„Opelis“ braška visais savo metaliniais kaulais, ir mes vieškeliukų gyslom lekiam toliau, ieškot dar vieno – Margaravos II-ojo piliakalnio. Pirmąjį lankėm pernai, o šitą istorikai irgi įvardijo tik pernai. Atrodė, teks gerą gabalą eit lauku, bet geltonuojančiom ražienom nuburzgiam iki pat pat piliakalnio, telieka įveikti ploną krūmų šydą. Ai, dar kiškį kiek pasivaikom, bet argi trečiu bėgiu jį pavysi... Va šitas didelis, platus, šlaitai statūs, galu į Nemuną. Gerą vietą senoliai kažkada išsirinko :)

Pačiam smaigalyj – lapių ar dar kaži kokių žvėriukų urvai, matosi, naudojami, visa sistema šlaituose. Matyt, žmogus čia retai užklysta, ramu.

Netikėtai užsidegus kuro lemputei, pasidaro kiek neramu, bet sukam ne degalinės ieškoti, o į priešingą pusę, link Punios šilo. Čia dar viena pernykštė istorikų dovana – Panemuninkų (Bundorių) piliakalnis. Mes ir pernai čia buvom, tąsyk visai neturėjom koordinačių, šiemet turim tik „maždaug“... Keliukas baigiasi neišvaizdžioj kaimo sodybėlėj, čia mus pasitinka būrys piktų mopsų ir nelabai mūsų atvykimu apsidžiaugusi šeimininkė. Bandom ieškot į kairę – veltui, tik skardžiai ir brūzgynai, į dešinę – vėl panašiai... Ne, ir šiemet nieko nebus. Dar kiek pasikalbam su šeimininke, randam bendrų pažįstamų (aš juk dzūkas, o buvusių dzūkų nebūna, ir jos širdis suminkštėja – net pažada pati pasidomėti piliakalniu ir mums paskambinti. Taigi, kažkada bandysim dar kartą :)

Gal trečias kartas nemeluos...

Šaunam į kitą pusę nuo Alytaus, link Simno. Čia irgi pernai pravažiavom, daug ką matėm, bet Arminų piliakalnį tuomet pasiekėm visai tamsoje, ir į mišką nelindom. Kairėje lieka dar 1936 metais pastatyta Kurnėnų mokykla. Ją kaimui padovanojo į Ameriką emigravęs ir ten praturtėjęs Laurynas Radziukynas. Va, koks geras pavyzdys dabartiniams emigrantams... Prie piliakalnio atlekiam net uždusę, įveikę gilią rėvą, jau pasišviesdami telefonų žibintuvėliais. Jis baisiai didelis, viršūnė – nežinia kur, tai ir neieškom, tokioj prieblandoj jau kiek ir nejauku... Nuorodos ir čia nėra. Niekam nereikia?...

Alytų pasiekiam visai tamsoje. Gimnazija, kurioje mokiausi, parkas, gatvės, kuriomis kasdien praeidavau... Reda pamato bepūškuojantį ežiuką, tai visi pulku subėgam paglostyti. Švelnutis toks, net nosytės neslepia :)

Dzūkų baikeriai dar parodo, kur šviečiantis fontanas, atrodo, jis ir nušvinta tik mums sustojus. Anksčiau čia buvo Gegužės I-osios aikštė, stovėjo komunisto J.Vito bareljefas, dabar viskas kitaip, gražu...

Dar užbėgu prie šv. Angelų Sargų bažnyčios. Čia šventoriuje palaidotas A.Juozapavičius – pirmas Lietuvos karininkas, žuvęs už Lietuvos nepriklausomybę. Prisimenat jo žodžius? „Aš esu lietuvis. Tai yra mano garbė...“

Butrimonių fontanas šį kartą mus jau pasitinka visomis spalvomis. Gražu, tikrai gražu... Vandens ir šviesų siautulys tarsi užburia, norisi žiūrėti ir žiūrėti... Ir net paliesti galima... Užtrunkam, bet laiko jau neskaičiuojam, tiesiog gera būti...

Kelias namo. Tamsoje kai kur tarsi naktinius monstrus dar sutinkam visais prožektoriais plieskiančius kombainus, dirba, skuba...

Beveik septynios valandos kelyje, pustrečio šimto kilometrų ir keturi įveikti piliakalniai prie anų 212...

Dukros miega. Tuoj vidurnaktis.

Laikas niekada neateis. Jis ateina ir praeina... O mes gaudom akimirkas...