Istorija Europos viduryj

Orai ir pažliugusi žemė visai neleidžia dorai pakeliauti... Ką bedarysi, renkamės tuos kelius, kuriais galima važiuoti ir privažiuoti. Šįkart sukam už Vilniaus ir tolyn... Atsibosta, kol išvažiuojam iš sostinės – miestas negailestingai glemžia po savo sparnu apylinkių kalveles, ežeriukus, gojelius, nė galo nematyt...

Smagiai  beplepėdami, tik tik įsibėgėjam niekaip remonto nesulaukiančiu Utenos plentu, ir rodyklė jau kviečia nusukti – „Europos geografinis centras“. Kabarojamės lauk iš šilumos. Pakrūmės ir net šalikelė baltuoja užsilikusiu sniegu, galanda šiaurys, susigūžiam, tik Baika nevaldomai šėlsta nuo naujų kvapų, vos nulaikyt 😊

Takelio kilpa kyla kiek į kalvą, ir pirmai nuotraukai sustojam ant „senovinės“ pirkios gonkų. Seno, aišku, čia nieko nėra ir nebuvo, bet gal ir gražu, jei, peržengus XXI amžiaus slenkstį, Lietuva prisistato būtent taip... 😊 Senos durys papuoštos Kalėdų vainiku, o ant tarp rastų ištemptos virvutės supasi mažyčiai buteliukai su šventiniais Europos geografinio centro palinkėjimais lietuvių ir anglų kalbomis. „Sparnų Jūsų svajonėms, prasmės Jūsų darbams, meilės ir gerovės Jūsų namams“, - ištraukusi tarp kvapnių žolelių susuktą popieriuką, garsiai perskaito Emilija Marija. Mums tinka, draugiškai šypsomės, ir grįžę būtinai padėkosime tokios jaukios akcijos sumanytojams. 

Prie didelio it kaimiškas sūris akmens stiebiasi mažas mažiuliukas ąžuoliukas – Stelmužės ąžuolo proanūkis. Aukščiausią kalvos vietą žymi obeliskas su Europos sąjungos žvaigždėmis ir didelis kompasas po kojomis. Užtenka stipriai pasisukti ant kojos, ir visos pasaulio šalys tik žybt ratu it karuselė... 😊 Štai taip, senutėliame Girijos kaime – visos Europos geografinis centras.

O vienas seniausių Lietuvoje Bernotų piliakalnis – lyg koks storas, kiek perspaustas, beveik šimto metrų ilgio kruasanas 😊 Jis visai šalia, abipus keliuko, įsispraudęs tarp Girijos ežero ir upeliuko, abu pavadinti vienodai, lyg broliai. Beje, ežeras pilkuoja ledu, gyvo vandens nematyti. Laiptai buvo padirbinti seniai, bebaigę sunykti, bet žmonės, matyt, į piliakalnio viršūnę užlipa rečiau, nei į Europos centrą, tai niekam ir nerūpi... Šlaitai neaukšti, gal tik kokie 10-13 metrų, bet visas apylinkių kalveles žvilgsniu sugraibau nesunkiai 😊 Plentu skuba automobiliai, rodos, vytų nebaigtus metų darbus... Šiaurinėje pusėje žiojėja gili karjero palikta žaizda, žolėse boluoja senutėliai akmenys. Vėjas čaižo veidus, plėšia iš rankų šeimos vėliavą, nesmagu. Toks jis, 413-as Lietuvos piliakalnis, ant kurio suplazdėjo šeimos vėliava.

Dvi kalvos per kelią... Viena atrasta tik 1989-aisiais, ant kitos žmonės gyveno jau prieš du tūkstančius metų. Dar nestaugė geležinis vilkas, dar neplazdėjo vėliavos ir nežvangėjo kardai, bet istorijos ratas jau sukosi... Liečiu ranka senutėlį betrupantį piliakalnio stulpą... Saugokim atmintį, saugokim, savo vaikams ir anūkams...

 

Ieškoti Kalėdų. VI dalis

Kaip visur skambėjo ir aidėjo, kai Darsūniškio bendruomenė prieš keletą metų savo jaukų miestelį paskelbė nykštukų sostine, kaip džiugino akis kiekvienas kiemas... Pilna gatvė raudonų kepurių ir apvalių šelmiškų nosių skelbė tikras Kalėdas... Prisimenu, stoviniavom bene prie kiekvieno namo ir aikčiojom iš nuostabos – taip gražu buvo... Žinot tą nelabąjį Grinčą, pavogusį Kalėdas? Tai va, ko gero, nedorėlis dar ir sniegą išsinešė, ir Darsūniškio nykštukus išsivedė...

Na, nemeluosiu, - liko vienas kitas, raudonuoja nosimis tai vienam kieme, tai kitam, bet kažko liūdnai... Net prie bendruomenės namų, kur anuomet linksmai šėlo visas būrys nykštukų, šiemet Kalėdas pasitiko vos keli... Ne, tikrai ne Darsūniškyje šiemet nykštukų sostinė. Gaila.

Prie bažnyčios durų sustabdo abejonė – gal užrankintos? Bet ne – lengvai stumteliu petim, ir prasiveria. Viduje neįprastai tuščia ir tylu. Pakeltas pianino dangtis, atverstos natos lyg sakytų – mes tik nutilom, trumpam, tuoj pasirodys kunigas Petras... Bet ne. Prakartėlėj prie altoriaus Reda pastebi paglamžytą 10 eurų banknotą – gal kažkas, laukdamas stebuko, paliko priešpaskutinius...

Ir dangus dar kerta kaip iš peties – atvažiavom su vos juntamu lietučiu, o dabar šlapdriba papila ant galvų visą savo pyktį - vis stipriau, stipriau ir stipriau... Ano Nemuno kranto beveik neįžiūrėt, kiek besistengtum, skęta žvilgsnyje... Kažkur ten rymo Bačkininkėlių piliakalnis, atsimenu, buvom atklydę vidurvasarį, ir balsai iš Darsūniškio per Nemuną aidėjo taip aiškiai, lyg per kaimynų tvorą...

Du nykštukai saugo Liutikos šaltinio ramybę. Priklaupiu, suvilgau lūpas, vanduo neskaniai kvepia geležimi. Reda moja pro rasojantį langą ir juokiasi. Graži mano žmona... Apsidairau - pievos aplink įmirkusios, tiesiog plaukte plaukia...

Kapinaitėse už bažnyčios užtrunkam visai trumpai – tik iki senos koplyčios. Viduj, slenkstyje, yra akmuo su iškaltais metais – „1886“, bet užrakinta, be klebono žinios nepamatysi. Sniegas botagais talžo per veidus, beveik bėgte lekiam atgal, nėra čia ko dairytis.

Atgal į Kruonį vairuoju visai sniegu, provėžas vos įžiūrėt, kartais jos visai dingsta, „busiuką“ net mesteli. O mano šeimos moterys tiesiog mėgaujasi sugrįžusia žiema, joms smagu, kelias nerūpi. Stojam prie centrinės miestelio aikštės ir drauge pėdinam prie eglės. Vaikų dirbintos kalėdinės dekoracijos naiviai gražios. Vienas besmegenis juokiasi, kitas – žiūri piktu žvilgsniu, mat pametė nosį, trečias – ir visos galvos netekęs, tik besmegenės šelmiškai pučia lūpas ir šypsosi, lyg kviesdamos švęsti... 😉 Stabteliu prie suolelio su užrašu „Lietuva“  - aplūžęs, jau nė pusės lentų nebėra, o gal tik penkeri metai prabėgo... Laikas išbarstė, o žmogus nepasirūpina. Ir prie atšalusių piliavietės akmenų šiandien nenueisim – istoriją iki pat horizonto saugo tvoros. Kažkodėl vėl prisimenu Marcelijų Martinaitį:

“Jeigu aš medis, kurį kada nors nukirs,

iš manęs nedarykit tvorų,

nesupjaukite malkoms.

Iš manęs padarykite lieptą,

duris arba slenkstį,

ties kuriuo pasisveikinama.”

Kiek patylėję, išsukam į greitkelį. Visi skuba. Kažkas pravers tylias atšalusių namų duris, o kažkas stipriai apkabins savo Žmogų…

Kiekvienas turime savas Kalėdas.

Ieškoti Kalėdų. V dalis

Vakaro apkabintose Vilniaus gatvėse kiekviename žingsnyje persipina šviesų atspindžiai ir šešėliai, garsai, kvapai ir tyla... Visko tiek daug, žvilgsniu neaprėpt... Artėja šventės, jau tuoj tuoj... Vieni - apsikrovę darbu, kiti - maloniais rūpesčiais, dar kiti – tiesiog mėgaujasi akimirkos grožiu ir jaukumu... Taip norisi sustabdyti laiką, kuris iš tiesų yra pati brangiausia dovana...