Bažnyčia, kas Tu esi?

Nūnai temsta anksti, ir į Kauno palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio bažnyčios, žmonių dar vadinamos Eigulių bažnyčia, kiemelį įsuku beveik su paskutiniais saulės spinduliais.

Parapija buvo įkurta dar ano amžiaus paskutinį dešimtmetį, bet kertinį bažnyčios akmenį

Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius pašventino tik  vėlyvą 2001-ųjų pavasarį, bet tik po keturiolikos metų prapijos bendruomenė pirmą kartą šv. Velykas džiaugsmingai pasitiko naujojoje bažnyčioje...

Sustoju prie paminklo šventoriuje – eidamas 102-uosius gyvenimo metus, čia atgulė  pirmasis parapijos klebonas, kompozitorius, vargonininkas, pedagogas, monsinjoras Kazimieras Senkus.

Tyliai praveriu bažnyčios duris. Drąsios formos, ryžtingos linijos, tiesūs sprendimai. Kiek sunkioj prieblandoj prie įėjimo pasitinka, rodos, pyktelėjęs Kristus. Toks įdomus paveikslas, lyg netikėtai susipynusios juodos ir baltos gyvenimo gijos...

Raštinėj už durų klega vaikai. Visai vienas lėtai einu link didelio pasvirusio kryžiaus, kabo kiek grėsmingai, lyg norėtų kristi ant tikinčiujų. Bet kai įsižiūriu - visai gražu. Mums įprasto altoriaus nėra, gal taip asketiškai dabar jau įprasta, tai labai nesistebiu. Tik toks sunkus baltumas, man jo kiek per daug... Klausykla – itin kukli, lyg savamokslio meistro dirbinta. Ir senas, visai mažutis indas švęstam vandeniui – lyg toks plonytis istorijos siūlas į praeitį. Apsiprantu. Miesto šurmulio nė negirdėt, gyvenimas nebyliai skuba kažkur už storų sienų, siauras langų ertmes tik vogčiomis nubraukdamas automobilių šviesomis. Štai kaip – gali stovėti beveik didelio miesto centre, bet užtenka tik keliasdešimt žingsnių, ir aš mėgaujuosi tyla ir susikaupimu...

Didelė balta įrėminta drobė, be menkiausios dėmelės ar potėpio, stovi prie sienos, lyg sakydama - piešk save, savo likimą, savo kelią. O gal - savo tikėjimą...

Bažnyčia, kas Tu esi? Ko gero, kiekvienas turim savo atsakymą, tegu ir kažkur giliai sielos kertelėse, gal ir primirštą, gal kam ir skaudų... Arba atvirkščiai – šiltą ir jaukų, lyg draugo žodį. Gal tiesiog esi ramybė, daug svarbesnė už kasdienybę...

Stabteliu lauke. Šalta.

Sniege likę daugybė pėdų – žmonės ateina ir išeina, net ne šaligatviais, tiesiog tiesiai per pievą, taip arčiau.

Skubam ieškoti savęs?

  

Kaip namo...

Kai per Užupius, Balninkus ir Einorus iki valios prisisupu ant kiekvieno kalniuko ir posūkio, kelio juosta smagiai nuslysta tiesiai į Nemunaitį. Sena legenda byloja, kad prieš daugelį amžių čia apsistojo iš už jūrų marių atkeliavęs vikingų vadas Nemonas. Vietinių gyventojų svetingumas ir rūpestis sužavėjo vikingą, ir išvykdamas jis visus gausiai apdovanojo įvairiais turtais, o dėkingi gyventojai vado garbei kaimą pavadino Nemunaičiu. Kiek tame tiesos, nežinia, bet iš tikrųjų Nemunaitis – malonybinis Nemuno vardas.

Sustoju pačiame miestelio centre, prie Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčios tvoros. Dabartinei bažnyčiai – tik 99 metai, bet savo istoriją ji skaičiuoja jau beveik keturis šimtmečius, kai Kazimieras ir Mykolas Sapiegos pastatė čia medinę bažnytėlę. Nuo tol laiko daug vandens Nemunu nutekėjo... 

Buvo dar vienas įvykis, man tikrai gerokai svarbesnis  - prieš gerus penkis dešimtmečius, dar visai mažas vaikas, būtent čia priėmiau krikšto sakramentą... Bet šitą faktą žinau tik iš pasakojimų. Vėliau, būdavo, eidavom į bažnyčią, bet  atsimenu tik ilgus saldainius ryškiose spalvotose popieriaus juostose, lyg su kaspinais 😊 Šventorius anuomet tūnojo medžių šešėlyj, ne taip, kaip nūnai – visai plikas, kaip mano senelis Turauskas 😊 Veltui paklibinęs duris, apeinu aplink, kojos minkštai klimsta įmirkusiose samanose, lyg grimztų į tylą...  O štai Lurdas su šv. Bernadetos statula šįkart man atrodo nykokai, lyg pamirštas, lyg kažko trūksta... Beje, tikrai tikrai esu skaitęs, kad prieš kelis dešimtmečius čia meldėsi ir H. Daktaras su žmona, tik kokia proga – neprisimenu 😊

Tuoj už šventoriaus tvoros – buvusi pionierių stovykla. Na, nesiginkit, beveik visi jais norom ar nenorom buvom. Pasivaikštau. Stovykloj kažkurią vaikystės vasarą prabuvau lygiai savaitę, paskui aplankė Tėvai, ir kai ilgesio ašarom, matyt, nuploviau mūsų žiguliuką, neapsikentę mane parsivežė namo 😊 Dabar tai šypsausi, o tada akis išverkiau, gal todėl ir mano blakstienos gražios :D Tokia buvo mano pirmoji stovyklavimo patirtis 😊 O dėl stovyklos smagu - niekas neišdraskyta, reiškia, - kažkam rūpi.

Už keliuko, kitoj pusėj Nemunaičio kapinių – buvęs pranciškonų vienuolių vasarnamis, rodos, ir dabar priklausąs kažkuriai brolijai. Bet šitos sienos mena tikrą istoriją - 1945 m. žiemą šiame medinuke Lietuvai prisiekė apie 120 partizanų. Kiek jų krito kovoj – tik Dievas bežino... Visada čia užeinu, būtinai būtinai.

Pro seną betoninį kryžių, išlietą dar tarpukario Lietuvoj, traukiu prie Nemuno, ieškoti Klebono akmens. Eiti toli, galo ir akmens nematyt, tai netrunku apsigalvot, paliksiu kitam kartui, akmuo gi nedings 😊

Dar būtinai užsuku prie paminklo žuvusiems už Lietuvos nepriklausomybę. Jo istorija irgi super keista ir įdomi – paskutinis skulptoriaus V. Grybo kūrinys turėjo atsirasti dar 1940-aisiais, bet pasaulis ir gyvenimas tuomet apsivertė beveik aukštyn kojom... Ir štai kaip buvo – tiksli paminklo kopija buvo atidengta po pusės amžiaus, 1990-jų vasario viduryje, iki Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo likus dar beveik mėnesiui. Dabar dar labiau nustebsite – sako, paminklas atsirado kolūkio lėšomis... 😊

Prie įvažiavimo į miestelį vis matydavau nuorodą į senąsias žydų kapines. Šiandien ta diena, kai noriu užsukti... Prie  įėjimo į aptvertas kapinaites stovi juodo akmens plokštė, kurioje iškalti žodžiai: „Čia ilsisi Nemunaičio žydų palaikai. Šventa ramybė jiems“. Gražiai. Aiškiai. Suprantamai ir pagarbiai. Kiek pavaikštau tarp pakrypusių akmeninių antkapių, jų čia - kelios dešimtys. Kažkieno seneliai, proseneliai ar proproseneliai, irgi palikę pėdsakus Nemunaičio gyvenime...

Lyg desertui – Didysis Dzūkijos akmuo, devintas pagal dydį Lietuvoje. Dar kiek suabejoju, ar besurasiu, bet azartas ieškoti ir rasti didesnis už visas baimes. Ir viskas čia gerai, apsukęs visas balas, slidžia įmirkusia žole neįveikiu tik paskutinių metrų, kuriuos tenka nupėdinti.

Gražuolis... 😊 Bandau pasidaryt asmenukę, bet arba labai nemoku, arba akmuo gerokai per didelis, abu niekaip netelpam 😊 Apeinu – net trisdešimt du žingsniai, tik ne metriniai, paprasti 😊 Yra į ką pažiūrėt, yra...

Tiek šiandien.

Uždegiau žvakutes. Pabuvau. Prisiminiau. Prisiliečiau.

Kiekvienas nešiojamės savyje dalykus, kurie nesikeičia. Tačiau, metams bėgant, brangini TAI vis stipriau... 

Apie tai, kas lieka

Visai ruduo. Kojomis lėtai braukdamas sušlapusius lapus, pro siaurus vartelius užeinu į senąsias Alytaus kapinaites. Klevai atsisveikina, pažėrę aukso… Žmonių nedaug, visi palinkę prie antkapių, kiekvienas – su savo rūpesčiais ir atmintim…

Šv. Angelų Sargų bažnyčia kairiajame Nemuno krante buvo pastatyta 1830 m., kai tuomet upe ėjo siena tarp Rusijos ir Prūsijos, ir alytiškiai gyveno skirtingose valstybėse. Iš vaikystės miglotai prisimenu kažkurią šventę, gal šv. Velykas, buvau čia su kaimynais. Netilpom vidun, tai pamokslo klausėm lauke, buvo daug žmonių, šalta… 

Seniai bebuvau viduj, vis nepataikydavom, o šiandien – puiki proga. Čia jaukiai gražu. Ryto pamaldos ką tik baigėsi, dar jaučiu žmonių paliktą šilumą. Lempų šviesos arčiau altoriaus tokios ryškios, viskas blizgėte blizga. Tik dabar suvokiu, kad siaurutė bažnyčia su nedidelėmis šoninėmis navomis – lotyniško kryžiaus formos. Pirštais paliečiu sename mediniame rėme ranka rašytą sąrašą - šalia bažnyčios esančiose kapinaitėse ilsisi 114 savanorių, žuvusių kovose už Lietuvos nepriklausomybę. Tai jie, nepamiršti didvyriai…

Šventoriuje, visai šalia medinės varpinės, palaidoti 1919 m. žuvęs karininkas Antanas Juozapavičius ir 1991 m. žuvęs savanoris Artūras Sakalauskas. Kitoje kapinaičių pusėje atgulė lenkų nukankintas mokytojas, šaulys, savanoris Juozas Bloznelis… Neskubėdamas einu taku - daug tų pasvirusių, samanotų ir nuo laiko pajuodusių kryžių, visi jie – mūsų atmintis ir pareiga… Uždegu atminimo žvakutę, vieną visiems, ir minutę tyliai pabūnu. 

„Alytus yra Lietuvos vieta, kuri niekad neišdils iš lietuvių atminties. Čia mūsų kariuomenė yra parodžiusi savo nepergalimą pasiryžimą ir drąsą. Čia, su karin. Juozapavičiumi priešakyje, yra žuvę už tėvynės nepriklausomybę daug karžygių. Visiems tiems karžygiams pagerbti yra kilęs naujo paminklo sumanymas”, - tarpukariu rašė žurnalas “Karys“.

Štai tokia buvo 1929 metų spalio pabaigoje atidengto Laisvės angelo paminklo priešistorė. Paskui buvo visko – negailestingas žaibo kirtis, sovietų valdžios buldozeriai, bet šiandien Laisvės angelas vėl saugo miestą ir valstybę, parodydamas mūsų tautos siekį gyventi laisvai ir nepriklausomai. Paminklo istorijoj yra ir žavus “kabliukas” 😉 Pasakojama, kad pozuoti skulptūrai autorius prikalbino jaunutę gimnazijos mokytoją, o kai po žaibo smūgio paminklą prireikė atstatyti, mokytoja jau buvo dviejų vaikučių mama, ir todėl angelo figūra truputį skyrėsi nuo originalo… 😊

Kiek toliau nuo paminklo, Kurorto parko skverelyje, stovi lietuvių tautos kančių įamžinimo memorialas „Nurimęs varpas“. Bene keturių metrų aukščio ant žemės stovintis raudono granito varpas – nutilęs ir nebeskambantis. „Per aukas ir pasišventimą amžius budėję laisvę laimėjom“ – kiekvienam primena bronzinės raidės. O viduje - lyg palinkėjimas, lyg raginimas - „Skambėki per amžius vaikams Lietuvos – tas laisvės nevertas, kas negina jos“. Kažkodėl prisimenu pokariu ėjusį Lietuvos partizanų laikraštį “Laisvės varpas”. Gal tokių varpų skambėjimas amžinas?...