Brazių šeima. Kelionių istorijos: Vakaro desertas dviems

Šiandienos pasakojimas - lyg akmenų odisėjos tęsinys. Dar mėgaudamiesi „akmenyčios“ šiluma, Klėriškėse sugalvojam pasukti ne namo, o tolyn, į Beižionis 😊 Kiek čia to kelio – geri trys kilometrai ralio stilium, ir prieš akis suboluoja pirmi vakaro saulėje snaudžiančio kaimo namukai. Kiek atokiau šone lieka dar prieš penkis metus lankytas gražuolis Beižionių piliakalnis, priklausęs Trakų ir Vilniaus gynybiniam žiedui. Sako, kad čia Napoleonas kariavo su rusais, o anie vis rėkė „Bej Žanov“ („mušk Žanus“, reiškia – prancūzus), tai ir liko toks pavadinimas – Beižionys.

Stojam gėlynais nukabintame miestelio centre, ir Reda iš karto patraukia prie metalinių gervių, o aš, kaip geras vyras, suprantu, kad jau reikia fotografuot 😊 Į kadrą telpa viskas – ir žmona su gervėm, ir bažnyčia, ir kryžius, ir dvarelis ant kalniuko.

Gervė pavaizduota ir Beižionių herbe, bet čia jau nūdienos heraldikos žinovų darbas, nes istoriškai jokio herbo miestelis neturėjo. Šventoriaus vartų stulpuose dvi datos – „1926“ ir „1937“ - matyt, bažnyčios ir pačių vartų pastatymui priminti. Tamsios bažnyčios sienos, rodos, dar kvepia šviežiais dažais, langas virš pagrindinių durų pravertas vėdinti, bet duris klibinam veltui, - užrakintos. Atsimenu, anąsyk vidun irgi nepapuolėm... Masyvus šventoriaus kryžius iš seno ąžuolo, kurį čia atvežė šešiais arkliais, pastatytas dar 1939-aisiais, visas pajuodęs nuo išbandymų laiku.

O tolėliau ant kalniuko – tikrai nelengvą gyvenimo tarpsnį kenčiantis Beižionių dvarelis. Nusiaubtas, išdraskytas, rodos, - po karo... Kažkas lyg bandęs imtis atstatymo, bet darbai seniai sustoję, net suruoštą ir viduje skurautą medieną jau nuklojo storas dulkių sluoksnis, o plėveles kasdien vis nuožmiau drasko vėjas...

„P..EKĖS“ – beveik kartu pamatom iškabą ant pilkos parduotuvės sienos ir net balsu suabejojam, ar tebeveikia. Viskas gerai, gaunam skanių ir nebrangių ledų, o dėl iškabos jaunutė pardavėja tik kaltai palinguoja galvą – „nukrito...“

Kol smaguriaujam, kelias nė neužtrunka, o akys tamsaus miško tolumoje pačios suranda baltą „Laisvės varpą“. Tiesa, dar reikia apsukti nediduką Dabinčiaus ežeriuką ir tik tuomet sustojam aštuonių metrų aukščio paminklo pašonėj. Žiūrim ir kalbamės - lyg ir gražu, lyg ir kažko trūksta... Idėja ir pradžia buvo graži – prieš penkerius metus paminklo atidaryme dalyvavo daug iškilių žmonių, sakiusių uždegančias patriotines kalbas, visi draugiškai pasodino atminimo ąžuoliukus, gal net ir pasiplojo patys sau 😊 Kažkas gal parašė, kažkas gal parodė, ir visi pamiršo... Vėjas baigia nudraskyti išblukusias vėliavas, piktžolės kabinasi į sudėliotas lauko akmenų terasas, tik tylintis „Laisvės varpas“ – švarus ir tyrai baltas... Trūksta žmogaus...

Nuo kalniuko horizonte išnyra Semeliškių bažnyčios bokštas. Sustojam dar gerokai prieš miestelį, prie kapinaičių tvoros. Man smalsu, esu apie jas skaitęs. Kapinaitėse palaidotos Pirmojo pasaulinio karo aukos – Vokietijos ir Rusijos imperijų kareiviai, visi vienoje eilėje, visiems vienodi pilko betono kryžiai, visi lygūs, beveik penkios dešimtys vyrų...

Gerokai užtrunkam, ieškodami Nepriklausomybės kovų savanorio, husaro Bernardo Mačiulio kapo. Kantrybei baigiantis, pagaliau pamatau, visai kapinių pakraštyj. 1919 metų pradžioje Kauno apskrities komendanto įsakymu buvo įsteigti ir iškart metami į frontą Pirmasis ir Antrasis raitelių eskadronai, ko gero, Bernardas Mačiulis trumpai ir tepakariavo... Pastovim minutėlę tyloj.

Semeliškių miestelis istoriją skaičiuoja nuo XIII a. pabaigos, kai kunigaikštis Traidenis čia leido apsigyventi nuo kryžiuočių pabėgusiems prūsams ir vakariniams lietuviams. Bažnyčia, stovinti atokiau nuo centro, užrakinta. Šventoriuje – keli kunigų kapai, koplyčia ir varpinė, žinau, kad joje kabo seniausias varpas Lietuvoje, deja, jau suskilęs ir nebenaudojamas.

Neskubėdami riedam pagrindine miestelio gatve. Slėnyje dešinėje blizga Nestrėvantys, kitoje pašonėje – Beržuolis ir Beržuoliukas. Karčemos langai seniai užkalti, daugiau šurmulio tik trikampėje aikštėje, prie parduotuvės. Cerkvė, atrodo, mėgaujasi vakaru, langų stikluose žaidžia saulės zuikučiai. Jau namuose perskaitau apie sutapimą, kad kaip tik prieš 96 metus ((1927 m. rugsėjo 5-ąją) šv. Nikolajaus Stebukladario cerkvėje lankėsi Lietuvos prezidentas Antanas Smetona, kuris vėliau net susibičiuliavo su naujuoju diakonu Ivanu Gandurinu. Pasakojama, kad automobiliu iki Vievio atvykęs Lietuvos Prezidentas Antanas Smetona persėsdavo į jo laukdavusią baltais žirgais kinkytą šventiko bričką, ir ja atkeliaudavo į Semeliškes, o prie cerkvės I. Gandurinas garbingą svečią palaimindavo. Kalbėdavosi rusiškai, mat A. Smetona gerai mokėjo net šešias kalbas.