Ieškojimai

Išvažiuoti susiruošiam, kai saulė jau ridinėjasi pačiame zenite. Kryptis ir kelias tikrai gerai žinomi, Dzūkiją esam išmaišę ir dar permaišę, todėl beveik iki Seirijų atlekiam greit ir smagiai. Navigacija prašo sukti į kairę, paskui vėl, ir mes klusniai darom, kas liepta. Nuoroda į Krikštonių piliakalnį veda vos matomu žolėse išnykstančiu keliuku, visa laimė, šiandien pakankamai sausu pravažiuoti. Tik paskutiniai keli šimtai metrų sukelia kiek nepatogumų, tenka išlipti, laužyti šakas ir apžiūrėti dar neišdžiūvusias vėžes. Po lietaus tikrai nevažiuokit, liksit, ir ilgam, juolab, ir žemėlapis kelio nerodo... 😊

Didingas kaip reta piliakalnis atsiveria prieš akis nuo žolynais apžėlusios aikštelės, lipti stačiu šlaitu sunku, pramintų takų nematyti. Visai prieš viršūnę – plati akmenuota terasa, nuo jos ir fotografuoju jau keturi šimtai pirmąjį kartą ant piliakalnio išskleistą mūsų šeimos vėliavą 😊 Kažkur apačioje teka Angos upelis, nors nematau ir negirdžiu, žinau jį esant... Po kojomis vos girdimai šnabžda lapai, lyg primindami, kad pamažu atsėlina ruduo.

Senas senutėlis Krikštonių kaimas baigia skaičiuoti šeštą savo istorijos šimtmetį, bene svarbiausios jo gyvavimo datos surašytos akmenyje prie kryžiaus. Bet kas iš vietinių pasakytų, kad ryškiausią palikimą kaimui paliko kunigas ir istorikas Jonas Reitelaitis, tarpukariu pats suprojektavęs ir pastatęs neįprastų akiai formų bažnyčią, įsteigęs mokyklą ir prieglaudą. Apeinam, apžiūrim, dar aplankom ir tuoj už kaimo partizanų atminimui pastatytą kryžių.

Tarp ražienų vos neužšokę ant keturratį apžergusio baltapūkio pyplio, už minutėlės stojam šalikelėj prie nuorodos „Balkasodžio koplyčia“. Iki jos – kiek paėjėti, ant kalniuko. Kadaise aplink koplyčią buvo ir kapinaitės, tačiau nūnai jose likę tik keli antkapiai, viename jų dar perskaitau dvarininkų Jaciunskų pavardes. Irstančiais laiptais pakylam vidun apsidairyti, kažkas ir dabar užsuka į koplyčią pabūti tyloje ir pasimelsti. Jaučiamės tikrai jaukiai. Akimirkai įlendam ir į rūsį, bet ten - tik pamirštas karutis ir, matyt, patyliukais vagiamų plytų krūvos... Paskutinės pamaldos čia vyko 1949-aisiais...

Vėl tolyn, vis prastėjančiu miško keliuku, kol stojam prie neįveikiamos balos, ir pats sau ištariu – „visai prastai“ 😊 Kažkur Norūnų miško tankmėje guli ar stovi Raudonasis akmuo. Keliolika minučių beveik aklai bergždžiai paklaidžiojam miške, bene aptiksim. Bet ryšys itin prastas, navigacija bejėgė, krūmokšniuose nieko nematyti, ir turim grįžti nieko nepešę. Lengviau atsikvepiam, tik šiaip ne taip išsikapanoję į saulės šviesą. 

Prie nuorodos link aukščiausios Lietuvos eglės net nesukam, keliuką vos įžiūrėti, o pėdinti tektų visą kilometrą. Tegul ramiai sau auga, susitiksim vėliau 😊

„Dainavos legendų“ parke paskutinįsyk lankiausi, ko gero, dar būdamas mokinuku. Idėja buvo labai graži – sukurti medžio  skulptūrų parką Vinco Krėvės-Mickevičiaus surinktų Dainavos legendų motyvais. Stovėjo 13 skulptūrų, žydėjo gėlės, spindėjo tvenkinukai... Šiandien nešienaujamoj pievoj belikę trys, dar dvi, skirtos kunigaikščiams Šarūnui ir Margiriui, pagraužtos puvinio jau guli ant pajuodusių trinkelių. Paradoksas – kolūkis sugebėjo sukurti ir saugoti, mes palikom likimo valiai. Liūdna.

Alytuje, ieškodami skanesnių pavakarių, nuklystam net iki išvažiavimo į Kauną. Paskutinėje žiedinėje sankryžoje vos prieš kelias dienas iškilo naujas miesto akcentas - brolių menininkų Gataveckų iš apsauginių kelio atitvarų sukurta sraigės skulptūra. Anot autorių, „...skulptūros idėja kalba apie saugumą. Apie tai, jog nereikia skubėti ir bijoti, reikia mėgautis gyvenimu...“ Meną ir grožį kiekvienas suprantam ir vertinam savaip, taip ir su „Sraige“. Dar atsisuku į senesnį miesto simbolį , skirtą jau tik istorijoje likusiam Alytaus namų statybos kombinatui, man jame - daugiau prasmės.

Laikas keičia ir žmones, ir simbolius...

2023 m. rugpjūtis