Prie istorijos kryžkelių

Šiandien varom kiek panuotykiauti už “rubežiaus”. Paskutines dvi dešimtis kilometrų pasirenkam važiuoti atokesniu keliu ir Lietuvos - Lenkijos valstybinę sieną kertam miškelyje už Liubavo, pastebėję tik pasienio stulpą. Smagumas priblėsta, kai siauručiame kelyje privažiuojam du sunkvežimius, vienas kitam pumpuoja kažkokias dulkes - gal pašarus ar miltus. Laukiam ilgai, yra laiko atsipūsti ir net pavedžioti šunį.  Dar keli kilometrai, ir sukam į stovėjimo aikštelę prie Gulbiniškių kaimelio. Čia - unikali vieta, Lenkijos, Lietuvos ir Rusijos valstybinių sienų susikirtimo taškas. Viskas turisto akiai būtų gražu ir miela, o dabar – tik įdomu, mat migrantų krizė privertė lenkus viską apraizgyti spygliuota viela, ir taip gausiai, kad net užrašus ant akmeninio monumento reikia pasistengti įskaityti. Gausybė stebėjimo kamerų netrikdo, mat nežinai, ar kuri iš tiesų veikia, ar tik šiaip, pagąsdinimui 😊 Siena tarp Lietuvos-Lenkijos valstybės ir Rytprūsių buvo nustatyta dar 1422 metų rugsėjo 27 dieną Melno sutartimi, o  dabartinė sankirta buvo nustatyta Vilniuje trišaliu susitarimu prieš 18 metų. Tiesiog - tokia įdomi vieta. Pastovim, pasidairom, pasimaivom į šalies-agresorės pusę, ir po kelioninių pusryčių traukiam tolyn.

Rutka-Tartakas lietuviškai skambėtų kaip “Rutkos lentpjūvė”. Ir prie Neries pas mus juk yra ir Tartoko piliakalnis, ir Tartoko akmuo, ir kaimas. Mielas, kaip ir dauguma, lenkų miestelis, mes stojam tik prie bažnyčios, juolab, iš tolo kviečia praviros durys, kaip neužeisi 😊 Moderniai atrodančiai bažnyčiai dar tik 43 metai, viduje tvyro jauki prieblanda, jaukiai tylu ir vėsu.

O va medinėj Jeleniavo bažnyčioj pataikom kaip tik į gedulingas mišias, net pro praviras duris girdisi skambus kunigo balsas. Vidun nelabai užeisi, tai tik užmetam žvilgsnį, apeinam ratu, ir tiek. Beje, miestelis iki XVIII a. pabaigos priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, o paskutinį kartą mūsų vėliava čia plėvėsavo prieš gerą šimtą metų, kai pagal 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos ir Tarybų Rusijos taikos sutartį Jeleniavas buvo priskirtas Lietuvos Respublikai. Na, bet lenkai savo greit pasiėmė atgal 😊

Suvalkuose “greituoju būdu” susitvarkom visus kūniškus reikalus (juk oru sotus nebūsi 😊) ir labai nesidairom, daug kartų čia būta ir apie tai rašyta. Tik užsiminsiu, kad Suvalkai, nors ir labai trumpai, irgi priklausė Lietuvai, kol, sulaužiusi Suvalkų sutartį, lenkų kariuomenė okupavo Suvalkus, Seinus, Gibus ir kitus lietuviškus miestelius. Na, kad “lietuviškus” – aš čia gal kiek per drąsiai 😊

Seinai. Įvažiuodamas, šone vis pastebėdavau liūdnai pilkos spalvos bažnytėlės sienas, bet taip ir likdavo. Šįkart užsukam. Pasirodo, čia Čenstachavos Dievo Motinos bažnyčia, pastatyta dar XIX a. viduryje ir dabar naudojama tik rekolekcijoms, mat visi plūsta į Seinų baziliką. Paglostom sienas ir traukiam ten, kur “visi”.

Kol dukros ruošia pietų stalą, einam į baziliką, pagerbti paskutinius gyvenimo metus Seinuose praleidusį ir koplyčios kriptoje palaidotą Seinų vyskupą Antaną Baranauską, būtent čia jis pirmasis iš vyskupų į žmones prabilo lietuviškai. Beje, prieš duris užverskit galvas aukštyn – bazilikos fasadas papuoštas Pliaterių herbu, mat jos perstatymą XVIII a. lėšomis gausiai rėmė Rožė Pliaterytė-Strutinska. Gal nedaug kas žino, kad vyskupas buvo ne tik poetas, bet ir matematikas, sukūręs nemažai ir šiandien vartojamų geometrijos terminų. Pravėrę kryžių muziejaus duris, ant slenksčio apsigalvojam – tikrai ilgokai užtruksim, o dukroms ir Baikai bus neįdomu, gal kada nors užsuksim dviese. Užkandžiaujam. Mindžiuoju su kavos puodeliu, ir akis užkliūva už monetos iškepusioje žolėje, paskui - dar ir dar vienos, taip prisirenku pilną delną senų lenkiškų monetų. Kažkas pabėrė nereikalingą lobį 😊

Jau Lietuva. Lazdijams pažinti reikia laiko, o šiandien mes jo turime mažai, taigi, net nestojam. Bet netrukus, vos už kelių minučių kelio, - jau Rudamina, tik nepaniokit su esančia prie Vilniaus, ana keliais amžiais senesnė ir gerokai didesnė. Įsukam į aikštelę prie bažnyčios ir kopiam apžiūrėt. Mūrinę tvorą išorinėj pusėj puošia Kryžiaus kelio stotys. Užrakinta, bet nieko kito ir nesitikėjom. Paminklinė lenta čia tarnavusiam, o vėliau Seinų pavyskupiu tapusiam Augustinui Polikarpui Marcejevskiui, tragiškai žuvusio klebono Juozo Zdebskio kapas ir koplytstulpis kunigui šviesuoliui Antanui Milukui – bene visos grožybės. Klebonija kiek panaši į mažą dvarelį, o kiemui jaukumo suteikia senas medinis svirnas itin dailiomis spynomis.

Visai už kaimelio, beveik nereikia ir išvažiuot, - milžiniško dydžio, lipti ir lipti, net 2 hektarus užimąs Rudaminos piliakalnis, vienas žymiausių Užnemunėje gyvenusių jotvingių paminklų. T. Narbutas ir J. Basanavičiaus teigė, o Juozapas Radziukynas  jiems antrino, kad būtent Rudaminoje kunigaikštis Ringaudas, mitinis Mindaugo tėvas, pastatė pilį, o Mindaugas joje galėjo būti karūnuotas karaliumi. Tokios tokelės, mielieji, mes stovim tikrai istorinėj vietoj. Sako, akyliausi nuo piliakalnio viršūnės įžiūri ir Marijampolę, ir net už Vilkaviškį, bet aš žvilgsniu sugraibau tik už dešimties kilometrų esančius Šeštokus 😊 Žodžiu, kai lėksit pigesnio sviesto, skirkit pusvalandį viską pamatyti, tikrai nepasigailėsit…

Vos už pusantro kilometro stūksąs Elveriškės piliakalnis – kur kas kuklesnis, gal net galėjo būti Rudaminos pilies gynybiniu priešpiliu, juos skiria vos netolimas žvilgsnis. Aikštelė didelė, bus kokie 6 arai, ne mažiau.  Žemyn nuo viršūnės aš jau leidžiuos kitu šlaitu, pro naująjį piliakalnio stulpą. Mums sekasi, du iš dviejų 😊

Trečiasis šiandienos piliakalnis - Gumbelių arba Maišymų, mat stūkso kaip tik tarp šitų dviejų kaimų. Irgi visai netoli, nespėjam dorai nė dulkių, nė balų išbandyti, kai kelias baigiasi nelabai draugiškoj keliaujantiems sodyboj – mus pasitinka trys palaidi šunys ir apšepęs šeimininkas. Piliakalnį matom tuoj už kluono, tik per keliasdešimt vagų, bet žmogėnas kategoriškas – “čia privati valda, prašom išvažiuot, yra kitų keliukų”. Nesibaram ir nemaldaujam, bandom ieškot, tik žolėse dingstąs keliukas visai pražūva po vėtros nulaužta sena obelim. Pėsčiomis nerizikuojam, o jei anie šunys atlėks?... Dar pabandom iš kitos pusės - veltui. Tuomet paieškom kelio nuo Maišymų, bet – ne, lyg dar upelio griovys tolumoj. Pažadam sau kada nors sugrįžti ir paliekam, nes pėdinti laukais tektų gerą pusvalandį…

Paskutinis žvilgsnis – į Rudaminos dvarą. Neinam artyn, mat kelią pastoja atitvaras, jau daugiau nei du dešimtmečius čia – privati nuosavybė, o pakalbinti nėra ką. Gal ir gerai, kad saugo, gyva bent viltis atgaivinti, kažkam rūpi, kad istorija dvaro metraštyje nepadėtų taško…