Brazių šeima. Kelionių istorijos: Nutilę akmenys

“Lietuva – akmuo prie slenksčio seno…” - visi gi prisimenat Joną Strielkūną? Tai va, šiandien menką trupinėlį pakalbėsim apie akmenis 😊 Dar pavasarį Redai sukirbėjo mintis – “imkim ir apvažiuokim visus rajono akmenis, visus rajono piliakalnius, alkakalnius ir medžius jau seniai aplankėm, kodėl gi nepabandžius…” Zyzė, zyzė ir prisizyzė - taip ir pradėjom, sulig pirma vasaros diena, kai dar neįpatingai stipriai stovėjau ant kojų. Paskui, na, juk žinot, - staigiai ir netikėtai nutiko, kad Reda irgi liko stovėti ant vienos kojos, daug nepakeliausi ir nepavaikščiosi… Taip visi ieškojimai ir susikrovė link vasaros pabaigos, nebuvo lengva. Tų “sąrašinių” akmenų (dauguma nuorodoje - https://kaisiadorys.lt/veiklos-sritys/aplinkosauga/savivaldybes-saugomi-paveldo-objektai/1802) mūsų rajone – net 38, patikėkit, jie neišsibarstę pakelėse lyg pamiršti kelio ženklai, nors ir tokių yra. Su šitais – lengviau, sustojai akimirkai, “pliaukšt” pora kadrų, ir dumiam toliau. O kai akmuo kažkur giliau miške, koordinatės - “miglotos” arba jų visai nėra, va, tada prasideda ieškojimai ir klaidžiojimai. Čia reiktų mesti gerą akmenuką, o gal ir kelis, į mūsų rajono gamtos paveldo sargus. Tikrai prie dažno akmens likę prieš keliolika ar net keliasdešimt metų pastatytos lentelės su aprašymais, tik, deja, laikas ir gamta padarė savo – jos išbluko, ir ką nors perskaityti – net menkiausių šansų. Apie nuorodas nuo pagrindinių kelių net užsiminti neverta – vos kelios… Kada buvo paskutinė ekspedicija ar bent “popierinis” projektas – ko gero, niekas ir nepasakys, bet net gražuolio Tartoko akmens sąrašuose nėra, o kiek dar kitų, mažesnių, laukiančių ir nesulaukiančių savo nebylios šlovės valandos… Net ir nuotraukos – keliolikos ar keliasdešimties metų senumo… Vienas akmuo, esantis bene arčiausiai nuo Kaišiadorių, vis dar saugomas Lietuvos TSR – aūūūū, “saugotojai”? Trisdešimt trys metai nepriklausomybės praėjo, o Jūs gal nė pažiūrėt nebuvot? Dar girdėjom kalbant, kad kadais buvo toks mitologinis Kogeliškių akmuo su pėdomis, sako, - užkasė, bet nei kur, nei kada, mes taip ir nesužinojom…

Rajono keliais, keliukais ir visiška bekele keliavom trylika kartų. Bridom per pievas, ėjom ražienomis ir vos įžiūrimais takais miške. Sutikom žmones – besišypsančius, dirbančius, prisėdusius poilsio valandėlę... Kalbėjomės kaimuose ir vienkiemiuose, parduotuvėse, prie bažnyčių. Stovėjom tyliose kapinaitėse, valgėm plovą Švenčiaus pakrantėj, ragavom rūgščius laukinius pakelės obuoliukus... Paskutinįsyk važiavom į Vaitkūnus. Reikėjo - Reda labai labai norėjo nors minutėlę pasėdėti ant savo vaikystės “akmenyčios”, kur maža žaisdavo… Radom.

Tik… Žmonės jau išėjo, palikę tuščius namus.

O akmenys – jie tebeguli ten, kur vaikystėj. Tokie šilti saulėje.

Lyg laukė.

P.S. Čia – 38 nuotraukos, kiekvieno akmens būtų po vieną, bet juk Kovaičių akmenų neišstumdysi 😊 Na, ir Redos “akmenyčia” 😊 Jei norėtumėt pamatyti daugiau nuotraukų, užsukite pasidairyti mūsų nuotraukų archyve, visi akmenys, lyg žmonės, tikrai turi ne po vieną veidą… - https://public.fotki.com/labutuk/kaisiadoriu-akmenys/