Nutilę akmenys

“Lietuva – akmuo prie slenksčio seno…” - visi gi prisimenat Joną Strielkūną? Tai va, šiandien menką trupinėlį pakalbėsim apie akmenis 😊 Dar pavasarį Redai sukirbėjo mintis – “imkim ir apvažiuokim visus rajono akmenis, visus rajono piliakalnius, alkakalnius ir medžius jau seniai aplankėm, kodėl gi nepabandžius…” Zyzė, zyzė ir prisizyzė - taip ir pradėjom, sulig pirma vasaros diena, kai dar neįpatingai stipriai stovėjau ant kojų. Paskui, na, juk žinot, - staigiai ir netikėtai nutiko, kad Reda irgi liko stovėti ant vienos kojos, daug nepakeliausi ir nepavaikščiosi… Taip visi ieškojimai ir susikrovė link vasaros pabaigos, nebuvo lengva. Tų “sąrašinių” akmenų (dauguma nuorodoje - https://kaisiadorys.lt/veiklos-sritys/aplinkosauga/savivaldybes-saugomi-paveldo-objektai/1802) mūsų rajone – net 38, patikėkit, jie neišsibarstę pakelėse lyg pamiršti kelio ženklai, nors ir tokių yra. Su šitais – lengviau, sustojai akimirkai, “pliaukšt” pora kadrų, ir dumiam toliau. O kai akmuo kažkur giliau miške, koordinatės - “miglotos” arba jų visai nėra, va, tada prasideda ieškojimai ir klaidžiojimai. Čia reiktų mesti gerą akmenuką, o gal ir kelis, į mūsų rajono gamtos paveldo sargus. Tikrai prie dažno akmens likę prieš keliolika ar net keliasdešimt metų pastatytos lentelės su aprašymais, tik, deja, laikas ir gamta padarė savo – jos išbluko, ir ką nors perskaityti – net menkiausių šansų. Apie nuorodas nuo pagrindinių kelių net užsiminti neverta – vos kelios… Kada buvo paskutinė ekspedicija ar bent “popierinis” projektas – ko gero, niekas ir nepasakys, bet net gražuolio Tartoko akmens sąrašuose nėra, o kiek dar kitų, mažesnių, laukiančių ir nesulaukiančių savo nebylios šlovės valandos… Net ir nuotraukos – keliolikos ar keliasdešimties metų senumo… Vienas akmuo, esantis bene arčiausiai nuo Kaišiadorių, vis dar saugomas Lietuvos TSR – aūūūū, “saugotojai”? Trisdešimt trys metai nepriklausomybės praėjo, o Jūs gal nė pažiūrėt nebuvot? Dar girdėjom kalbant, kad kadais buvo toks mitologinis Kogeliškių akmuo su pėdomis, sako, - užkasė, bet nei kur, nei kada, mes taip ir nesužinojom…

Rajono keliais, keliukais ir visiška bekele keliavom trylika kartų. Bridom per pievas, ėjom ražienomis ir vos įžiūrimais takais miške. Sutikom žmones – besišypsančius, dirbančius, prisėdusius poilsio valandėlę... Kalbėjomės kaimuose ir vienkiemiuose, parduotuvėse, prie bažnyčių. Stovėjom tyliose kapinaitėse, valgėm plovą Švenčiaus pakrantėj, ragavom rūgščius laukinius pakelės obuoliukus... Paskutinįsyk važiavom į Vaitkūnus. Reikėjo - Reda labai labai norėjo nors minutėlę pasėdėti ant savo vaikystės “akmenyčios”, kur maža žaisdavo… Radom.

Tik… Žmonės jau išėjo, palikę tuščius namus.

O akmenys – jie tebeguli ten, kur vaikystėj. Tokie šilti saulėje.

Lyg laukė.

P.S. Čia – 38 nuotraukos, kiekvieno akmens būtų po vieną, bet juk Kovaičių akmenų neišstumdysi 😊 Na, ir Redos “akmenyčia” 😊 Jei norėtumėt pamatyti daugiau nuotraukų, užsukite pasidairyti mūsų nuotraukų archyve, visi akmenys, lyg žmonės, tikrai turi ne po vieną veidą… - https://public.fotki.com/labutuk/kaisiadoriu-akmenys/

Aleksiejūniškių akmuo

Avinėlių akmuo

Butkiškių kamuo

Dainių akmuo

Darsūniškio akmuo

Degučio akmuo

Girgždų akmuo

Kaniutiškių akmuo

Karveliškių akmuo

Kaukinės miško akmuo

Klėriškių I akmuo

Klėriškių II akmuo

Kovaičių I ir II akmenys

Kovaičių III akmuo

Laukagalio akmuo Aukuras

Laukagalio akmuo su pėda

Lašinių akmuo

Medinų I akmuo

Medinų II akmuo

Naujažerio akmuo

Nemaitonių akmuo su ženklais

Nemaitonių akmuo

Panerių akmuo

Ringailių akmuo Juozytis

Raingailių akmuo su Čigonės pėda

Ringailių akmuo

Sevelionių akmuo

Slabados akmuo

Totoriškių akmuo

Varkalių I akmuo

Varkalių II akmuo

Varkalių III akmuo

Varkalių IV akmuo

Varkalių miško akmuo

Vindziuliškių akmuo su dubeniu

Žydiškių akmuo su ženklais

Žydiškių akmuo

Akmenyčia Vaitkūnuose

Vienas kryžius visiems

Važiuodami keliu Rumšiškės – Alytus ir ties Tadaravos kaimu įveikę tiltą per Strėvą, labai neskubėkit, vos už kelių šimtų metrų įkalnėje yra nelabai žalumoje pastebimas posūkis į dešinę, senuoju Tadaravos – Maisiejūnų keliu. Beje, tas tiltas, apie kurį užsiminiau vos žodeliu, irgi vertas dėmesio. Tai vienas pirmųjų gelžbetoninių tiltų Lietuvoje, pastatytų pagal vokiečių tiltų statybos inžinieriaus Heinricho Gerberio sistemą, kitąmet kaip tik minėsime 100 metų nuo tilto pastatymo. Tiesa, karo metu susprogdintą tiltą sovietai atstatė 1954-aisiais, bet pagrindinės tilto konstrukcijos liko nepakeistos iki mūsų dienų. Teko matyti senas nuotraukas – Strėva dar plati, o tilto poliai visai vandenyje, juk kiek žemiau grūdus malė Tadaravos malūnas.

Bet šiandien – ne apie tiltą 😊

Taigi, sukam į nūnai menkai tenaudojamą Tadaravos – Maisiejūnų kelią, bus net teisingiau, jei parašysiu – keliuką 😊 Gal už gero puskilometrio ar kiek tolėliau, dešinėje pusėje, medžiais apaugusioje pakelėje stovi du informaciniai stendai, prie jų ir sustoju. Žinau, ko ieškau, tai informacija juose man – jokia naujiena 😊 

Ant kalvos net nuo automobilio iš karto matau masyvų betoninį paminklą su kryžiumi viršuje, tiesiog žinau, kur ieškoti. Trumpindamas kelią ir kabindamas už šakų, sunkiai užsiropščiu neaukštu, bet stačiu šlaitu. Prieš akis – kryžius, rodos, dar pilkesnis, liūdnesnis ir labai labai vienišas… 

Laikas, o gal ir žmonės, talžo kryžių be gailesčio - nuo tada, kai buvau čia paskutinįsyk, kryžiaus pagrindas dar labiau suiręs…

HIER RUHEN :

MUSKETIERE

FRIEDR. CZESCHLA

WILH. HAAS

1/ J.R. 171 † 22.8.1915

UND 88 UNBEK. RUSSISCHE KRIEG.

† 1915

Pamažėl nykstantis, bet dar tikrai gerai įskaitomas užrašas byloja, jog čia žuvę ir palaidoti 90 vokiečių bei rusų karių - du vokiečių muškietininkai (Fridrichas Češla ir Vilhelmas Haasas, abu žuvę tą pačią dieną - 1915 m. rugpjūčio 22 d.) ir net 88 (!!!) nežinomi rusų kareiviai, žuvę 1915 m. Jokių mums įprastų nedidelių pilko betono kryžių – vienui vienas bendras paminklas visiems ir tik dvi pavardės…

Mirtis sulygino. Ir jau niekada nesužinosime, kas vyko aplink šias kalvas prieš 98 metus ir septynias dienas, klausimų taip ir liks daugiau nei atsakymų... Kelias buvo kitoks. Medžiai buvo kitokie. Tik dangus gal buvo toks pat mėlynas. Ir gyvybės buvo tokios pat brangios…

Kažkas atnešė nevystančių plastmasinių gėlių.

Kažkas kaip pagarbos ir atminties ženklą paliko žvakutę.

Reiškia, yra žmonių, kuriems rūpi…

O trupantis kryžius saugo pamirštą paslaptį.

Praskleidus cirko uždangą

Įdomios tos Šančių gatvelės - Virvių, Pupų, Grūdų, Sėmenų, Kanapių, Drobės... Tai štai – kai besidairydami važiuosit Drobės gatve, už geležinkelio bėgių įdėmus žvilgsnis tikrai pagaus netikėtomis spalvas atgyjusius senų kareivinių langus. Gal ir gerokai nustebsite, bet čia – tikras cirkas 😊

Sustojam prie akinančiai geltona spalva linksmų vartų, ir po kelių minučių juos atveria vienos seniausių Lietuvos cirko dinastijų atstovė, Lietuvos cirko tradicijų ir istorijos puoselėtoja Ieva Variakojytė-Reynström. Iš karto supratau – ji dar ir puiki pasakotoja ir pašnekovė. Prisipažinsiu – mes susitarę iš anksto, bet tai – viskas, ką žinau, o visą cirko istoriją papasakos ir parodys Ieva.

Pradžia buvo sunki - „Baltijos cirkas“ apleistose ir nuniokotose Šančių kareivinėse įsikūrė 1997-aisiais. Stebiu Ievą – kartais atrodo, kad balsas ir kūno kalba išduoda, kiek įtemptų  akimirkų per tuos metus išgyventa. Bet juk gyvi, po ryškiomis kupolo šviesomis! Dar tolimais 2007-aisiais cirkas tapo pilnateisiu Europos cirkų asociacijos (ECA) nariu, ir tai - geriausias sunkaus viso kolektyvo darbo įvertinimas. O dešimtmetį veikianti Kauno cirko meno akademija, kuriai vadovauja mano pašnekovė, nepaprastų cirko paslapčių ir stebuklų išmokė ne vieną šimtą vaikų...

Žengiam vidun, ir mus pasitinka, tik nenustebkit, - klounai, jų čia – dešimtys, šimtai, net - tūkstančiai!!! Ieva sako, kad Petro Variakojo įkurto klounų muziejaus ekspozicijoje šiandien sukaupta apie tris tūkstančius pačių įvairiausių klounų: didelių ir mažų, šmaikščių, linksmų ir liūdnų, pieštų, lipdytų, megztų ir siūtų, drožinėtų, keramikinių, stiklinių ir net sidabrinių! Patikėkit - akys raibsta, galva sukasi net man!!! O pražiotos iš nuostabos mūsų dukrų burnos – dar vienas to įrodymas 😊 Kiekvienas klounas – su istorija, lyg su gimimo liudijimu, visus Ieva žino ir prisimena, apie kiekvieną galėtų papasakoti… 

Pereinam į kitą salę, kur prieš akis atsiveria visas cirko gyvenimas. Ko tik čia nėra –  cirko artistų asmeniniai daiktai ir pasirodymų kostiumai, senos afišos ir išblukusios nuo laiko nuotraukos, ženkleliai, programėlės, seni, gastrolėse nutrinti lagaminai… O batų didumas! Va, tik namuose prisimenu, kad taip ir nepaklausiau, kaip ir ekspozicijoj atsirado Arvydo Sabonio marškinėliai, gal neblogas artistas buvo? 😉 Pamatuojam, atrodo, mūsiškės, jei pilvukus įtrauktų,  visos trys ir tilptų :D

Dar viena unikali erdvė – kamerinis cirkas, atvėręs duris lygiai prieš dešimt metų, per Pasaulinę cirko dieną. Tokia pati, tik gerokai mažesnė, cirko arena, ryškios šviesos, žiūrovų salė – viskas, lyg tikrame cirke... Pradedam nuo milžiniško dramblio šaukšto, net pasimatuoju prie burnos, bet kur tau – niekaip neapžioti, o štai kam nors vožtelti – kaip tik 😊 

Susėdam ir vėl klausom, klausom, klausom, kol Ieva pakviečia svečią – gražuolį ponį Kaktusą, tikrą smagurį, mat kvapnūs sausainiai jam rūpi labiau už viską pasaulyje 😊 Gaunam progą pabūti cirko žonglieriais ir oro akrobatais – ėėėė, pasirodo, viskas gerokai sunkiau, nei atrodo 😊 O Ieva - tik švyyyst į orą, ir gaudo, mėto, gaudo – tik spėk žiūrėt 😊 Bet pūsti balionius ir rišti šuniukus bei gėlytes mes irgi ne pėsti, esam įgudę, dar ir kitus galim pamokyt 😊 Kol dukros pramogauja arenoj, mudu su Ieva dar kalbamės. 

Nespalvotose nuotraukose ant sienų – Lietuvos cirko žvaigždės, kitose - dar ir nūnai nepakartoti jų atlikti numeriai... Tik pamanykit – paršelis, vardu Vilkas, šokantis per degantį lanką! Ir galvoju sau – visa ryški ir unikali cirko istorija šiandieną lyg nustumta į kultūros šalikelę. O juk tai menas, unikalus ir abejingų nepaliekantis menas...  Rankose laikydama išsaugotus cirko artistų panteono brėžinius, su Ieva pasakoja, kaip „Baltijos cirkas“ ruošia reikalingus dokumentus ir siekia, kad cirko meno tradicijos Lietuvoje būtų pripažintos nematerialaus paveldo vertybe, taip jau yra kai kuriose Europos šalyse. Gal tuomet kažkas pasikeistų. Bet – ne šiandien ir ne rytoj... Svarbiausia, kad kažkas tiki, jog cirkas iš bjauraus ančiuko gali virsti nuostabia gulbe... Ir mes tikim 😊

Atsisveikindami sakom - „iki pasimatymo“. Kas žino, gal ir susitiksim po kupolu per Pasaulinę cirko dieną („World Circus Day“), trečiąjį balandžio šeštadienį, dukros klega, kad norėtų...:) 

Kelią ir adresą žinom – Kaunas, Drobės 31, juoko, paslapčių ir istorijų kupinas „Baltijos cirkas“...