Po tylą

Grakšti šviesiai rusvų plytų bažnyčia puošia Birštoną nuo XX a. pirmojo dešimtmečio. Nedidelė, harmoningų ir griežtų linijų šventovė – autoritetingiausio to meto bažnyčių architekto Vaclovo Michnevičiaus kūrinys. 1899 m. į Birštoną iš Vilniaus klebonauti atvyko karmelitų vienuolis kunigas Albertas Rubša, kuris ėmėsi uoliai rūpintis dabartinės bažnyčios statyba. Kertinis bažnyčios akmuo buvo padėtas 1903 m. Buvo įkurtas statytojų komitetas, renkamos aukos bažnyčios statybai, organizuojami labdaros koncertai. Deja, statybų pabaigos ir bažnyčios konsekravimo A. Rubša nesulaukė, miręs 1904-aisiais… Jo kapas – senosiose Birštono kapinėse… 

Darbų organizavimą perėmė kunigas Jonas Karvelis, bet tik specialiai bažbyčios statyboms Birštone pastačius plytų fabriką, darbai įsibėgėjo. Statybas prižiūrėjo kaunietis architektas Edmundas Frykas. Galų gale, 1909 m. bažnyčia buvo pašventinta, jai suteiktas Šv. Antano Paduviečio titulas.

Šventorių supa šimtamečiai maumedžiai. Metų našta slegia medžius, ko gero, jie tikrai atsimena pradžių pradžią… Prie tvoros – jau kiek pablukę velykiniai kiaušiniai sulig žmogum, lyg amžina Velykų šventė. Riogso didelis rąstas, vos apglėbt, gal kokiam kryžiui padirbinti…

Laukiu šv. mišių pabaigos, noriu pasidairyti viduje. Kunigo balsas aiškiai sklinda net lauke, rodos, nuvilnija į gatvę. Gal tikrai – kas nors įsiklausys ir stabtelės… Kyšteliu nosį vidun. Mano nuostabai, ant kolonų įrengtuose ekranuose net tolimiausiam bažnyčios kampelyje gali matyti kunigą ir skaityti maldos žodžius. Raidės didelės, fonas ryškus, tinka net senoliams… Ir čia atėjo technologijos…

Kitoje šventoriaus pusėje - kunigo Alfonso Babono kapas. Ilgus metus rūpinęsis išeivijos lietuvių sielovada JAV, gyvenimo saulėlydyje grįžo gyventi į Birštoną ir bažnyčiai atidavė paskutinius metus, visa save.

Pagaliau žengiu vidun. Skliautuotus bažnyčios langus puošia įspūdingi Atgimimo priešaušryje sukurti vitražai, skirti mūsų kunigaikščiams, vyskupams, 500-osioms Lietuvos krikšto metinėms. Akinamai šviesu, todėl gerai nufotografuoti sunku, o iš lauko – visai neįmanoma… Mozaikinės akmens plokščių grindys – lyg saulėje atgyjusi šachmatų lenta, kurioje mintimis kiekvienas galime dėlioti savo “juoda” ir “balta”. Na, dar ir mėlyna, jei kam reikia. Kairysis altorius kažkodėl uždengtas. Vienintelė gyvybė – tik žvakių liepsnelės. Stoviu, žiūriu, vieną uždegu… Norisi tikėti.

Lėtai dėlioju žingsnius. Čia irgi mūsų istorija…

Bažnyčios bendraamžiai vargonai tyli.

Saulė ritasi paskutiniu balandžio savaitgaliu… 

Velniabliūdis

Velnias, jei toks tikrai yra, matyt, gerai saugo savo nuosavybę, nes nuorodos į žemėlapiuose irgi miglotai pažymėtą Velniabliūdžio pažintinį taką tiesiog nėra, o žemėlapis meluoja. Va, į Žvėrinčiaus taką už kelių šimtų metrų - maloniai prašom, jo pradžią žymi net koplytėlė medyje, o čia – „blūdykit“...

Jei jau kada ieškosit, geriausias orientyras - Prienų pirminės sveikatos priežiūros centro pastatas ir už jo ištįsusi nieko nesauganti metalinė tvora. Va, šalia jos ir žingsniuojam gilyn į mišką. Dukros – greitesnės, spėja ir gėlių pasiskinti, ir nubudusį vabzdį pastebėti, o mudu su Reda atidžiai žiūrim po kojom, kiekviena išlindusi šaknis ar kietesnis grumstas man dar labai pavojingas... Bet palengva einam. Takelis lyg gyvatės liežuvis vis šakojasi, sukam labiau į dešinę. Kai kur kojos jau šlampa, reikia ieškoti aukštesnės ir sausesnės vietos. Kvepia drėgme ir pūvančiu medžiu. Prasideda Velniabliūdžio pelkė, vienintelė Nemuno kilpose. Kažkada būtent čia buvo kasamas gydomasis dumblas ir vežamas į Birštono gydyklas purvo vonių procedūroms. Ko gero, geriausias įmanomas orientyras, beje, kitokių ir nėra, - medinis tiltelis per griovį, virtusį rusvo geležingo vandens kanalu. 

Jau nuo čia, pažvelgus tolyn, pro medžius nesunkiai įžiūrim taką išilgai nuklotomis lentomis. Ačiū tiems, kas darė – takas sumeistrautas vyriškai grubiai, tvirtai ir patikimai. Tiesa, laikas jau atvėrė vieną kitą plyšį, medis neamžinas, tai eikit atidžiai. 

Netikėtai prasidėjęs, taip pat netikėtai takas ir baigiasi... Dukros ilga lazda dar pamakaluoja drumzliną vandenį, ieškodamos dugno, bet pelkė čia sekli, vos iki kelių. Numestas pagaliukas nukrenta į žoles, nesukeldamas net mažiausios bangelės... Medžių šaknys  šlapioje žemėje – lyg nuo metų naštos pajuodusios gyslos... 

Drėgmė sunkiasi į viršų, eiti vis sunkiau, ir nors jau įžiūrime tako pabaigą, iki kapinių tvoros Reda nueina viena. Takas ten ir baigiasi, lyg riba tarp pasaulių...

Nueitus 600 metrų grįžtam visai neskubėdami, lyg taupydami buvimo kartu minutes. Kvėpuojam pavasariu.

Visai tylu. Pelkė gyvena savo gyvenimą... 

Pasivaikščiojimai po tylą

Istorija prasideda nuo jos nežinojimo…

Kiekvienos kapinės, kaip ir žmonės, turi savo istoriją, paslaptis, gyvenimą ir mirtį. Senosios Birštono kapinės, veikusios iki 1961 metų, tęsia savo gyvenimą - jau vos matomais takais kartais praeina poilsiautojai, turistai ar tiesiog ramybės ieškantys žmonės… Mes, gyvieji, esame tarsi grandis, jungianti abu pasaulius…

Vos vos stumtelim pailsusius nuo laiko vartelius, gailiai sudejuoja, bet nepasiduoda… Lyg sustojęs laikas…

Kapinaitės miestelio centre slepia senąsias kurorto gyventojų istorijas. Akį patraukia kiek aukščiau tako stovintis puošnus ketaus paminklas.Na, gal buvęs “puošnus”, mat sulūžusiam paminklui būtinai reikia restauracijos… Čia – kunigo Rubšos kapas. Caro valdžiai uždarius karmelitų vienuolyną Vilniuje, 1899 m. į Birštoną klebonauti atvykęs karmelitų vienuolis kunigas Albertas Rubša ėmėsi rūpintis dabartinės mūrinės bažnyčios statyba, deja, jos konsekravimo nesulaukė, miręs 1904-aisiais…

Šalia – ir kunigo Kazimiero MIeškėno kapas, 13 metų tarnavusio klebono pareigose Birštono parapijoje.

Stabtelim raudono granito paminklas provizoriui Antanui Jodviršiui, kas žino, - gal buvusiam miestelio vaistininkui… Lyg trūktų kažko antkapio viršuje – gal kryžiaus, o gal nedidelės skulptūros, įprasminančios liūdesį…

Dydžiu išsiskiriančioje kapavietėje juodo granito paminklas žymi lenkės Felicijos Machwitz (1850–1911) poilsio vietą. Anot senųjų miesto gyventojų, lenkė F. Machwitz labai mylėjo Birštoną, finansavo kapinių tvoros įrengimą, prisidėjo lėšomis prie bažnyčios statybos ir labai norėjo būti čia palaidota. Čia buvo jos širdies namai.

Klaidžiojam. Prie tako - laiko jau gerokai nublukintas antkapinis paminklas 1941 m. birželio 23 d. žuvusio Birželio sukilėlio Antano Blekaičio atminimui, netolies – ir Birštono muziejaus statytojo, girininko Antano Katelės kapas. Naujesni mediniai kryžiai mena knygnešį Kajetoną Sviderskį, Birštono kleboną Povilą Sakalauską, Sibiro lageriuose kalintus ir Tėvynėn negrįžusius tremtinius…

Daug metalinių kryžių… Palinkę, pagraužti laiko tėkmės saugo atmintį… Pastebiu, kad daug vienodų, šitie, skaičiau, buvo gaminami Kaune, Rekošo metalo gamykloj. Ir atlaikė laiką…

Už kapinaičių tvoros – vienišas kapas, lyg dar viena liūdna meilės istorija… Ko gero, įdomiausia tai, kad čia palaidoto Antonie Schymansky mirtis neužfiksuota Lietuvos valstybės istorijos archyve esančiose mirties metrikų knygose, nei kituose dokumentuose. O tiesa, matyt, tokia - 1911 m. Birštone poilsiavęs lenkų kilmės vokiečių karininkas A. Schymanskis įsimylėjo Kurhauze dirbusią lietuvaitę Marytę ir jai pasipiršo. Marytės nepėsčios būta - ji ne tik nesutiko ištekėti, bet ir išdavė karininką su kitu. Nelaimingos meilės kankinamas, Antonie 1911 m. lapkričio 8 d. prie Kurhauzo laiptų nusišovė… Pasakojama, kad tragedijos sukrėsta mergina palaidojo karininką A.Schymanski, kaip savižudį, už Birštono kapinių tvoros ir net pastatė jam paminklą…

Reda dar pasivaikšto parko takeliais tarp skulptūrų. Galvoju, kad čia itin gera vieta tokiam tyliam menui – tarsi nematomas tiltas tarp pasaulių… Atsisukęs į ramybėje skęstančias kapinaites, stoviu. Šiapus ir anapus tvoros – ta pati tyla, supranti, kad viskas – laikina, pinigų, puikybės ir ambicijų į kapus tikrai nenusinešime…

Gyventi reikia, kol gyvi… Nes juk iš tiesų, gyvenam mažai, daugiau – pergyvenam, ką apie mus pagalvos ir kaip įvertins…

Mėgaukimės laiku.