Grįžtam prie Tartoko, pažadėjau sau prieš mėnesį. Kelio nedaug, nespėjam nė pasikalbėti. Gamta už lango kupina spalvų, net akys raibsta, kiek geltonos, žalios, žydros... Stojam visai prie Jonavos rajono ribos, prieš pat tiltą per Lomeną. Anot istorikų, žmonės čia gyveno jau prieš 4000 metų... Sunku suvokti. Neris, Lietava, Tartoko piliakalnis – viskas šalia. Klupdami aukštoje žolėje, leidžiamės visai prie upės vagos. Akmens, kurio ieškom, ir kurį mačiau prieš mėnesį, nėra :)
Brendam krantu pasroviui – va jis, gražuolis, jau visas pasislėpęs žolėse ir samanose, o juk prieš mėnesį lengvai pamačiau net nuo kito kranto. Jau visai visai šlaite, tarsi susikaupęs šuoliui į upę, atsigaivinti. Puikus, ryškioje žalumoje dar gražesnis.
Lendam po tiltu, tikėdamiesi pakrante pasiekti Neries ir Lomenos santaką. Kur tau... Neįžengiami brūzgynai ir milijonai alkanų uodų veja aukštyn į pievą, toliau nuo upės.
Siauručiu žvejų pramintu takeliu numynę gerą lankstą, išlendam tiesiai prieš Lietavos žiotis kitame Neries krante. Gerai, kai žinom, esam ten buvę, o šiaip – tarsi siauras griovelis pakrantės žolėse. Kiek aukštėliau - paskutiniai Lomenos metrai... Tingiai, tarsi nenorom liejasi į Nerį ir dingsta... Pamiršta valtis aname krante – lyg apleistoj prieplaukoj. Ir visiška upės ramybė, nė krepšt...
Grįžtam, glostydami senutėlių obelų žiedus. Žmonės jau kadais išėjo, o medžiai tebedovanoja savo žydėjimą...
Suburzgus varikliui, Reda aptinka žemėlapyje apleistos ligoninės koordinates, visai šalia, tik 7 min. kelio. Sukam atgal. Pasirodo, tai tik nebaigtas statyti reabilitacijos centro korpusas, žiauriai neatsakingai išmesti į balą mūsų visų pinigai. Tuščios langų ir durų akys, ilgi, platūs, bet niekada gydytojo chalato nematę koridoriai, lifto duobė. Bendra mūsų gėda, lyg monumentas aplaidumui...
Apsukam ratą trupančiu asfalto taku ir traukiam namo, pakelėj dar sustoję pasigėrėti pievoje dūkstančiais žirgais. Tobulas grožis.
Vakaras, lyg gaivus oro gurkšnis...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą