Žingsniai į vasarą

Makaluojamės visai siauručiu kaimo keliuku pačiame rajono pakraštyje. Ieškom medžio 😊 Tai jau antras mūsų bandymas, anąkart visa šeima pritrūkom ryžto bristi lietuje beveik pečius siekiančių rapsų lauku. Šiandien paprasčiau.

Domeikiemio kriaušė... Laja gyva, iškilusi tarp berželių, todėl pastebim dar iš tolo. Ohohohoho!!! Baisiai senas medis, lyg galiūnas, priklaupęs nedidelio kalnelio šlaite. Reda atsistoja šalia ir trumpam tarsi ištirpsta medžio didybėje... Pabūnam, apeinam kelis kartus, gėrimės... Taip norisi, kad medis gyvuotų dar ilgai ilgai...

Apžiūrim nykstančią koplytėlę, kaimo kryžius, pasilabinam su vietiniais. Rodos, net laiko smiltys čia byra gerokai lėčiau...

Kiek pakratę sąnarius, atsiremiam į Paukščių piliakalnį Surmiaus ežero pakrantėj. Gražus, ne kartą esam čia buvę, kėlėm šeimos vėliavą. Mintimis grįžtu į Paukščių festivalio šurmulį. Piliakalnis irgi tiktų 😉

Dar keli kilometrai plataus lyg šypsena vieškelio, ir stojam Jiezne, prie išlikusios Pacų dvaro rūmų dalelės. Ant tinkuoto pastato fasado skaitau – "Jiezno grafystės Pacų muziejus".

Likimo dovana – šįkart durys praviros, ir po minutės kitos laukimo tarp daugiau nei metro storio sienų mus pasitinka dvaro likučių savininkas, istorijos entuziastas Vytautas Gusas, kurio protėviai į Jiezną atsikėlė dar tolimais 1699 metais. Energijos kupinas 85-ių jau sulaukęs senolis sklandžia greitakalbe beria istorijos faktus, pavardes, datas, vos spėjam klausyti 😊

Gaila, dvare visai neliko autentiško interjero ir net su buvusiais rūmais susijusių eksponatų, todėl Vytautas po trupinėlį tarsi tūkstančio detalių mozaiką bando atkurti istoriją.  Sunku. Lygindamas Pažaislio vienuolyno ir jo atkurto dvaro maketo detales, V.Gusas tikina, kad jie beveik indentiški, panašūs net kraštinių ilgiai. Savo tiesas senjoras įrodinėja ir istorikams, ir paveldosaugininkams, deja, kartais skirtingos nuomonės taip ir nugula stalčiuose, neradus atsakymo... 

Atsisveikinam, tardami „iki pasimatymo“, tikrai norisi čia dar kartą sugrįžti ir klausytis šimtamečių istorijų, atrodo, jų liko dar tikrai daug...

Birštonas. Laikas poilsiui, laikas susitikti čia gyvenančius draugus 😊 Beklaidžiodami pakrante, atklystam iki vos prieš kelias dienas atidengto ironiško paminklo mūsų besaikiam ir neatsakingam vartojimui. Pažvelkite atidžiau, juk tai mes visi, tarsi žemės karaliai patogiai įsitaisę vartojimo piramidės viršūnėje... Noras turėti ir kaupti galų gale atsisuka prieš mus pačius... Verčia susimąstyti... 

Tolėliau dar prisėdam ant Svajonių suolelio, bet „selfyje“ lieka atvirkščias užrašas, na, gal su bent su svajonėm taip nebus :D

Sukam į Butrimonis, čia jau Alytaus rajone. Lygiai lygiai prieš mėnesį pagrindinėje miestelio aikštėje iškilo bronzinis paminklas 1868 metais čia gimusiai žydaitei Sendai Valvrojenski. Būtent ji, likimo su tėvais nublokšta į JAV, pritaikė krepšinio taisykles moterims ir 1893 metais surengė pirmas moterų krepšinio rungtynes. Senda Valvrojenski (vėliau - Berenson-Abbott) visame pasaulyje vadinama Krepšinio motina, jos vardas amžiams įrašytas Jameso Naismitho krepšinio šlovės muziejuje, Tarptautinio žydų sportininkų muziejuje ir Moterų krepšinio šlovės muziejuje. Reda meta kamuolį į krepšį, o aš nugara jaučiu fontano sūkurį ir bandau įsivaizduoti moterų krepšinio atsiradimą 😊 Šis paminklas - pirmasis krepšinio Motinos pagerbimas mūsų šalyje. Kaune – tėvui, o čia – motinai, dabar jau pamačiau abu 😊

Beje, jei kurį pirmadienį Butrimonyse tikėsitės rasti suvenyrų – nevarkit, po savaitgalio parduotuvių spynos dar nenukabintos 😊

Tiek emocijų ir patirčių parsivežam pirmą vasaros savaitę... Smagu.

Geras laikas dviese, sudėlioti mintis, žodžius, vertinimus...

Kelias veda tolyn į vasarą, ir mes būtinai (pa)varysim... 😉