Surankiotos akimirkos

Ryto vėsoje bundantis Kaunas... Turiu keliasdešimt laisvų minučių ir žinau, ko labai noriu :)

Stoju Karaliaus Mindaugo krantinėje, beveik po tiltu į salą. Sakuros žydi... Niekada nemačiau iš arti - tai kažkas tokio... Nemoku fotografuoti taip, kaip reiktų, kad suprastumėt, tai tik sakau – paskubėkit pamatyti... Pasakiškas vaizdas, vertas laiko... Dar įamžinu „Žalgirio“ ir Kauno simbolius ant tilto turėklų ir rytiniame automobilių sraute plaukiu į senamiestį, ieškoti Krepšinio namų kiemo. Kai iš už kampo išnyra baisinio dydžio oranžinis kamuolys, suprantu – pataikiau :) Aišku, durys dar uždarytos, bet vidun ir nesiveržiu, man rūpi pamatyti ir paliesti krepšinio pradininko J. Naismitho skulptūrą, kurią atidengė aną penktadienį, minint Lietuvos krepšinio šimtmetį. Puikiai :)

Grįžtu neskubėdamas, mėgaudamasis siaurų senamiesčio gatvelių stogais... Prisiliečiau prie krepšinio istorijos :)

Po visų darbų ir reikalų pagaliau ištrūkstu į stiklo lygumo kelią Jonavos link. Brūūūkšt – ir aš jau suku į Užusalius. Kaimas – tarsi istorinė Rusijos sala viduryj Lietuvos, kai po 1863 m. sukilimo metu rusai sudegino lietuviškas sodybas, gyventojus ištrėmė ar išvijo, o jų vietoje įkurdino rusų sentikius ir pavadino gyvenvietę Aleksandrovskaja sloboda. Cerkvė, beje, pastatyta už nubaustų dėl sukilimo lietuvių pinigus... Visi šventoriaus vartai užrakinti, paklibinu spynas, bet veltui...

Užsuku į kapinaites, dauguma pavardžių ant antkapių – rusiškos, lyg kokioj Rusijos glūdumoj. Tolimiausiam kampe – II-ojo pasaulinio karo aukų kapinės, 1941 metų rudenį vokiečiai sušaudė kelias dešimtis rusų. Lietuviškų pavardžių kažkodėl nėra.

Kalnėnuose – įdomus geležinkelio tiltas per Šešuvą. Statytas lyg ir dviem atšakom, bet lėšų ir kantrybės užteko tik vienai. Taip ir stovi pusė. Lyg po karo :)

Asfaltu artėdamas prie Jonavos, ieškau miško keliuko į buvusią Dumsiškių sovietinę raketų bazę, beje, mano navigacija kažkodėl ją vadina „Gulbiniškių“. Visai miške, atsikratęs visus dantis, ratais užsiropščiu ant betono ir suprantu, kad pataikiau gerai, lyg raketa :)

Betono keliukų voratinklis iš tiesų stebina, kokybė puiki, o žinau, kad bazė pradėta statyti dar 1959-1960 metais. Garažų griaučiai, požeminiai angarai, kažkokie rūsiai siaurais įėjimais ir nepamatuojamo dydžio šiukšlių krūvos – čia jau iš mūsų gyvenimų...

Smagu būtų čia pavedžioti tokį ministrą Simoną, vis kliedintį apie ekologiją... Suku ratais, vis stabteliu, pasivaikštau, juk irgi istorija...

Į Barborlaukio dvarą navigacija veda miškais, visai šunkeliu, bet taip arčiau. Kratausi, keikiuosi, viskas braška ir tarška, laimei, neilgai. Kaip aš nemėgstu tų užrašų „PRIVATI VALDA“... Bet gerbiu privatumą, todėl dvaru ir alėja link pasidžiaugiu tik nuo vartų, o istorijos apie dvarą pasiieškau internete. Paskaitykit, įdomu ir verta, aš nesiplėsiu.

Skaruliai – Jonavos istorijos pradžių pradžia, esam čia buvę, esam rašę. Užsuku paieškoti dvaro alėjos, bet pavasarį – jokio grožio, sumaitotas kelias ir pilki pliki medžiai. Kelioms minutėms praveriu girgždančius bažnyčios šventoriaus vartus. Mane, svetimą, nuo artimiausio suklypusio namiūkščio slenksčio įdėmiai stebi saulėje besišildantis bedantis senukas. Mala žandikauliais, lyg kalbėtų ar bartųsi, bet negirdėt. Apeinu šventorių, įkišu galvą į žvakėm kvepiančią ir šventų paveikslų kupiną koplytėlę šalia. Jauku.

Paskutinį kartą stabdį iki galo nuspaudžiu Tartoke, prie tilto, kur Lomena pasiduoda Neries srovei. Šio kaimo pavadinimas mena Jonavos dvarininkų – grafų Kosakauskių malūną-lentpjūvę (lenk. tartak - „lentpjūvė“). Priešais Tartoką, kitoje Neries pusėje, į Nerį įteka Lietava, nuo kurios vardo, pagal vieną iš versijų, kilęs Lietuvos vardas. Ten irgi buvę – toks siauras, beveik nematomas upeliukas. Lyg griovelis. O mūsų pusėj, tik irgi Jonavos rajone, kiek aukštėliau prieš srovę, - Tartoko piliakalnis. Lomenos šlaite dar pamatau įspūdingo dydžio akmenį, tarsi bekrentantį į upę, atrodo, kabėte kabo ant siūlo :)

Pažadu sau, kad grįšiu, noriu prisiliesti.

Ir dar. Šiandien gėriau brangią kavą. Kai jos aromatas persipina su žodžiu, kurio nereikia taupyti. Kai ir tyla kažką reiškia. Su bičiuliu Vidmantu. Štai šitas žodis „bičiulis“ tinka ne kiekvienai kavai, ne kiekvienam pokalbiui, ne kiekvienai tylai... Tiesiog taip kažkodėl yra.

Pasivaikščiojimai

Vėl Kaune. Pavasarinio vėjo baksnojamas į nugarą, neskubiais žingsniais matuoju šaligatvį. Skauda koją, nuo to nepabėgsi... Šv. Mikalojaus benediktinių bažnyčios bokštą pamatau viename iš kiemo bromų, įlendu giliau. Jau gražu.

Ant pagrindinių laiptų į šventorių – lyg palikti sunkūs metaliniai likimo batai, rodos, iš bažnyčios žmogus išėjo lengvas, pakylėtas, ir lyg nuskriejo, juos palikęs...

Bijau, kad rasiu užrakintą, bet ne, durys pasiduoda stebėtinai lengvai. Viduje visiškoje tyloje tvarkosi seserys benediktinės, suprantu, kad ruošia bažnyčią kažkokiai ceremonijai. Viskas veriančiai kuklu. Net skliautų baltumas toks ne pieno spalvos, o kiek murzinas, nuo šimtmečių naštos... Akimis matuoju sienų storį prie lango, atrodo, bus beveik per ištiestą ranką. Daugiau nei 500 metų istorijos...

Apeinu šventorių, pasirodo, bažnyčia sujungta su seserų benediktinių vienuolynu. Įkyrios įspėjančios lentelės visur prašo gerbti seserų privatumą. Kiek pastoviu prie paminklinės plokštės ilgamečiam bažnyčios rektoriui ir seserų kapelionui mons. Vytautui Sidarui. Gražu. Dar kyštelnu nosį į vidinį vienuolyno kiemą iš kitos pusės, bet pamatau tik laiko nuzulintą plytų tvorą ir pavasario dar nepažadintus gėlynus. Taip ir palieku.

Prašlepsiu prezidentų stovylas istorinės prezidentūros kiemelyje, perraustą Vilniaus gatvę. Kavinių langų šešėliuose – vėlyvi pusryčiai, mane pasiveja kavos aromatas, net sučepsiu lūpomis... :) Siaurute J. Gruodžio gatvele visai neužtrunku iki Šv. Gertrūdos bažnyčios, ji irgi – anos bendraamžė, iš XV amžiaus glūdumos. Kažkaip keistai ji man čia – tarsi pamirštas istorijos trupinėlis šviežio tinko kiemuose.

Mano nuostabai, ir čia - neužrakinta, praveriu duris, viduje – kelios moterys. Lyg iš kažkur toli toli sklinda vos girdima giesmė. Prisėdu ant paskutinio suolo, dairausi. Vietos visai mažai, vos keliasdešimčiai tikinčiųjų. Sienų apačioje, lyg išplėšyti istorijos lapai, po tinko likučiais slepiasi kupinos žmogiškųjų paslapčių bažnyčios plytos... Švęsto vandens indas irgi toks negrabiai nulipdytas, pagalvoju – ar vaiko lipdinys, ar irgi šimtametė istorija?... Bet man čia patinka, užtrunku.

Ir kai tyliai užveriu duris, vėjo gūsis į veidą akimirksniu tarsi sugrąžina mane į realybę. Įkvepiu. Aš vėl čia :)

Pro liūdesiu dvelkiančią buvusią chasidų sinagogą pakylu į Pelėdų kalną. Prieš šimtą metų čia dar buvo Ąžuolų kalnas, bet kai 1924 metais vienas žymiausių Lietuvos skulptorių Vincas Grybas Kauno meno mokyklos tvorą padabino įspūdingomis pelėdų skulptūromis, taip ir prigijo. Niekada čia nebuvau, vis spėliodavau, ką puošia ta iš tolo matoma įspūdingo dydžio trispalvė. Štai ji, Pelėdų kalne :) Visai už tvoros - Juozo Zikaro namai-muziejus auksinio rudens sienomis. O senamiesčio panorama kokia! Rodos, stogus galėtum skaičiuoti ir skaičiuoti, ruduoja iki begalybės...

Kvėpuoju pavasariu. Dėliodamas žingsnius, dėlioju ir mintis, paskutinės savaitės – totali sumaištis, tiek visko... Visa gyvenimo druska gal ir slypi tame, kad ir mes kitiems – visai ne Cvirkos cukriniai avinėliai...

Tiesiog istorija

Aukščiausioje Sabališkių kapinaičių vietoje, lyg šviesos spindulys, stovi mūrinė XIX a. koplyčia, kurios viršuje – metalinis kryžius. Koplyčia pradėta statyti kaip varpinė, tačiau tapo Abromiškių dvaro šeimininkų De Raesų ir Broel Pliaterių amžinojo poilsio vieta. Štai taip, tarsi nuo galo, pradedu trumpą pažintį su Abromiškių dvaru. Apeinu. Durys į koplyčią, aišku, užrakintos, marmurinė atminimo lenta – kitoje pusėje, lyg žvelgianti į dvarą tolėliau…

Visai siaurute gatvele nuo Elektrėnų pasuku Abromiškių link. Baltą lyg gulbė dvarą pamatau iš tolo, dar neprivažiavęs teritoriją juosiančios metalinės tvoros.

Dvarą 1571 m. įkūrė Abrahamas Poniatovskis, ko gero, nuo jo vardo ir kilo Abromiškių pavadinimas. Grafai De Raesai čia šeiminkauti pradėjo XVIII a. viduryje – pastatė medinius rūmus, įkūrė parką su tvenkiniais, sodą. Tuo metu dvaras buvo krašto bajorų kultūrinio gyvenimo centru. XIX a. pabaigoje, kai dvarą valdė Broelių–Pliaterių giminė, jame buvo sukaupta 20000 knygų biblioteka, čia buvo saugomas turtingas dviejų giminių šeimos archyvas, paveikslai, porceliano rinkiniai. Tarpukario Lietuvoje dvare šeimininkavo vėliau emigravęs ir žymiu meno kolekcininku tapęs bankininkas Mykolas Žilinskas. Beje, istorikai rašo, kad 1812 metais birželio 27 dieną šio dvaro Ausieniškių palivarke nakvojo Napoleonas. Tik Ausieniškėse su istorijos saugojimu visai liūdnai, buvom ten prieš kelis metus...

Visur prie tvorų ar takelių pasitinka negrėsmingas, bet ir į svečius nekviečiantis užrašas „Privati valda“. Giliau nelendu, tik vos keliolika žingsnių, juk suprantu, kad dar metai - kiti, ir arčiau žengti visai negalėsiu... Iš tolo matau – šeimininkauja vilniečių savininkų pasamdyti statybininkai, languose dega šviesos. Bus gražu... Bet – tik iš tolo, už metalinės tvoros. Kita vertus, gal taip ir geriau, nei nušiurusi metalinė lentelė „Saugoma valstybės“ ant begriūvančių sienų, daug tokių visoje Lietuvoje...

Visai visai seną dvaro istoriją dar primena mūrinių vartų fragmentas, besišiejantis prie privataus namo jau šiapus tvoros. Čia anuomet buvo dvaro vartų sargo namelis... Per langą persisveria moteris, bet nebara, aš ketinu įamžinti tik pamažu byrančią vartų atmintį... Dar kiek paplepam apie vartus, orą, ir ką aš čia veikiu :)

O tolėliau lentų šviežumu džiaugiasi išlikęs Abromiškių dvaro svirnas, jame nuolat vyksta kultūriniai ir edukaciniai renginiai, parodos. Bet ir čia šiandien – spyna, reiktų skambinti nurodytu telefono numeriu...

Kai jau keliausit namų link, nesvarbu, link Vilniaus ar Kauno, Abromiškių degalinės žiede dar pasukit į Elektrėnus, vos keliolia metrų. Kairėje gatvės pusėje – šimtais įvairiausių puodelių nukabinėta tvora, šauniai atrodo, beje, galima palikti ir savąjį, šeimininkai pakabins...

Tušti puodeliai... Ar ne per retai randam laiko neskubiam draugiškam pokalbiui prie garuojančios kavos ar arbatos puodelio?... Laikas eina... Pasiilgau pavasario... žmonėse...