Istorijos šalia mūsų

Stūgauja vėjas, ir nors nenustygstanti Veiverių gatvė visai šalia, automobilių beveik nesigirdi. Sustoju prie senųjų Aleksoto kapinių, kaip tik šiemet joms – 100 metų. Nuo laiko sunykę ar sudaužyti antkapiniai paminklai, kryžiai, tvorelės, vos matomi takai... Visą laiką maniau, kad kapinės įkurtos tiesiog ant nedidelio kalniuko aerouosto pašonėj, pasirodo, ne, čia – vienas iš buvusios Kauno tvirtovės įtvirtinimų, tiksliau, menka likusi jo dalis. Kapinaičių gale, prie gatvės – iš tolo ryškiai pastebima skulptūra „Pieta“, skirta pagerbti Lietuvos kariuomenės savanoriams, žuvusiems 1920 m. vaduojant bolševikų užimtą Aleksoto oro uostą. Ant vienos iš plokščių užrašyta: „Ligi mirties Dievui ir Tėvynei ištikimiems dvasios galiūnams. Kas meilę didesnę parodys kaip tas, kuris savo gyvybę aukojo už mus!“.

Žemė priima visus, visai netolies – paminklai po II-ojo Pasaulinio karo žuvusiems sovietų lakūnams... Grįžtu lėtai, vis bandydamas įskaityti išblukusius užrašus ant paminklų.

Prasiblaškyti pasuku prie Marvelės kaskadų, čia gražu visais metų laikais. Kaskados akmeninio tilto prieigose pastatytos 1881 m. Senos nuotraukos byloja, kad slėnio krantus vokiečių okupacijos metais jungė lyninis tiltas, kuriuo merginos eidavo į pasimatymus su vokiečių lakūnais, įsikūrusiais Kauno miesto teritorijoje. Ko gero, tiltas matė daug nelaimingos meilės :)

Žmonių nėra, tik vanduo ir vėjas...

Kiek pasimetęs gatvių vingiuose, stabteliu prie Kauno III-ojo forto iškabos Titnago gatvėje. Skaičiau, kad čia – daug visokiausių veiklų ir pramogų, net muziejus, bet tik ne šiandien... Nė gyvos dvasios, tik vėjyje vis sukruta kažkuri iš metalo dekoracijų. Gal ir gerai, ramiai neskubėdamas pasivaikštau, bandydamas įsivaizduot, kaip buvo...

Plytose daug kulkų žaizdų, dalies forto jau net nėra. Bet gražu, užsukit kada pažiūrėt. Dar pakankinu busiuką duobėse, ieškodamas IV baterijos, tenka ir gerokai paėėti į kalną, bet brūžgynuose randu tik nugyventą namą, kas žino, gal kur dar giliau... Tiek to.

Prie Šv. Sergijaus Radonežiečio cerkvės botanikos sodo pašonėj prasibraunu tik kelintu bandymu, navigacija klaidžioja naujųjų lietuvių gatvelėse. Taupau kojas, bet vis atsimušu į tvorą, kol pagaliau... Skauskinga jos istorija nuo 1891 metų tiesiog slysta žemyn – buvo cerkvė, vėliau – bažnyčia, sandėlys, sporto salė... Dabar čia – šiek tiek aplopyta privati valda. Šalia, už tvorelės, palaidotas pirmasis Kauno tvirtovės komendantas generolas Oskaras Klemas, prie kapo - baisinio dydžio kelmas, neapglėbti.

Beje, paskaitykit kada apie generolą O. Klemą, įdomi buvo asmenybė… Kapinaitėse dar randu savanorio kapą, palinkusiuose antkapiuose dar galima įžiūrėtiti vieną kitą įrašą.

Tolėliau nuo tako po restauracijos šviežumu baltuoja Aukštosios Fredos dvaras. Parke dar visai nyku, pavasaris galynėjasi su žiemos likučiais, o dvaras šviečia tarsi lelijos žiedas… Visą didybę dvarui dovanojo žemaičių bajoras Jozefas Godlevskis, net dvaro tvenkiniai – jo inicialų formos

Dvarą perėmus caro valdžiai, čia gyvenusio generolo O. Klemo nurodymu parke buvo nutiestas geležinkelis, išplatinti keliai.

Seniavos kapinėse ieškau Lietuvos karo lakūnų memorialo. Lengva, kai žinai, o man tenka klausti, bet paprotintas randu iš karto

Lygia eile amžinam skrydžiui sustingę lėktuvų propeleriai, išblukę, bet neužmiršti vardai ir žygdarbiai. Privalom prisiminti…

Štai tiek šiandien atminties. Ji visada šalia mūsų, dažnai – gretimoje gatvelėje, tik mes skubam gyventi, tarsi šiandien būtų paskutinė diena…

Raskim laiko istorijai. Kad nesikartotų.

Apie tikėjimą

Dabar laikas, kai kiekvienam mūsų reikia daugiau tikėjimo...

Nuo Savanorių prospekto kiek į šoną pasuku beveik jo viduryj, čia pat ir stoju. Nedidelė rudų plytų bažnytėlė – Aukštaičių gatvės pradžioje. Ilgą laiką net pavadinimo nežinojau, o, pasirodo, čia stovi Kauno Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Prisikėlimo bažnyčia.

Mažoji bažnyčia buvo pastatyta vos per devynis mėnesius kaip laikina dar prieš didžiosios šventovės, skirtos Lietuvos nepriklausomybei, statybas. Trūko pinigų, todėl bažnyčią pastatė iš senų medinio namo rąstų.

Šios mažosios bažnyčios klebonai ir vikarai vėliau kažkodėl ne vienas tapo aukštais dvasininkais. Pavyzdžiui, kun. Eugenijus Bartulis nominuotas Šiaulių vyskupu, kun. Jonas Ivanauskas – Kauno arkivyskupijos vyskupu augziliaru, Kaišiadorių vyskupu, vaikystėje kaip tik šioje bažnyčioje mišioms patarnaudavo Prezidentas Adamkus.

Viduj beveik tylu, kiek prislopinta šviesa, neįprastai žemos lubos, languose – jaukūs vitražai. Kelios moterėlės pusbalsiu meldžiasi, tai netrypčioju, tik nuotraukai padaryti. Pamačiau, ką norėjau. Pabuvau.

Vos už dviejų kvartalų, kitoje Savanorių pr. pusėje – beveik identiškos liūdnai rudos spalvos plytų Kauno Šv. Mikalojaus Stebukladario sentikių cerkvė. Ji – vienintelė Lietuvoje. Tylu. Durys užrakintos.

Cerkvė statyta kaip Kauno sentikių religinės bendruomenės (Lietuvos senųjų stačiatikių pomorų bažnyčios) maldos namai ano amžiaus pradžioje, statyba irgi užtruko metus. Auksiniai cerkvės kupolai šviečia naujumu – pastatyti po 2013 metų šventovę ištikusio gaisro. Beje, kupolų spindesys – ne auksas, o titano oksidas, gamino Rusijoj… Mėgaujuosi tyla, neskubėdamas apeinu. Jokio žmogaus, toks lyg užrakintas, bet gyvas tikėjimas.

Į prospektą negrįžtu, ramiai riedu senomis Žaliakalnio gatvelėmis. Ir dairausi. Jei nežinočiau, ko ieškąs, net ir neatkreipčiau dėmesio, bet čia, siaurame Vaisių gatvės vingyje, liūdnai gyvena Žaliakalnio sinagoga.

Tiksliau, išorė liūdna, o viduje – prašom, erdvės Jūsų šventėms ir vakarėliams. Pažiūriu FB paskyrą – na, liuks bohemiškas gyvenimas. Tik va, pačios sinagogos gaila… Tikėjimo istorija, prasidėjusi 1858 metais, čia tikrai baigėsi.

Nusileidžiu į centrą, jau beveik miesto širdyje kukliai rymo Kauno evangelikų reformatų bažnyčia. Statyta prieš gerus 80 metų, taip niekada ir nebuvo baigta. Ir nebus, nes nei pastato išorėje, nei viduje, kiek įžvelgiu pro murzinus langus, nepastebiu jokio gyvenimo džiaugsmo. Tik tiek ir matosi. Beje, iš istorijos žinau, kad kurį laiką čia net buvo “Ragučio” alaus fabriko sandėlys. Gal dar mėtosi kur po grindim ir koks geras kamštelis…

Pamaldos – tik savaitgaliais, matyt, su tikėjimu tikrai striuka. O parapijos administratorius – kun. Tomas Šernas, iš tų vyrų, kurie gynė mus prieš 30 metų, kai irgi stovėjom už šalies nepriklausomybę. Dar įamžinu paminklą Antanui Mackevičiui, vienam iš 1863-ųjų metų sukilimo vadų.

Keli šimtai neskubių žingsnių, ir aš lendu į kiemą plačiais vartais, kuriame - vienintelė išlikusi ir veikianti Kauno sinagoga ir judėjų maldos namai. Nežinau… Tikėjausi jei ne prabangos, tai bent tvarkos.

Kai beskubėdamas pravažiuoji pro šalį, to skausmo nesimato, kažkas kažką lyg ir bandęs daryti, bet… Tarp kitų, randu paminklinius akmenis Rumšiškių ir Žiežmarių žydams. 150 metų turtingos istorijos. Gražus tik metalinis atminimo pamiklas akmenyse, net ranką pridedu. Šaltas.

Štai tiek. TAIKAUS pavasario. Nepratęs to linkėti, net keista taip rašyti.

Ir dar tikėjimo, kad viskas bus OK.

KELIAS NAMO. APLINK

Aš vėl važiuoju... Kaskart, grįždamas iš Lenkijos, skubu. Šįsyk apsidairiau – laikas nesiveja, ai, nusuksiu į šoną, gal kitos progos ir nebus... Ir tuoj tuoj už sienos rodyklė – „Liubavas 10“. Jei nežinočiau, užsispyręs tvirtinčiau, kad siauras asfalto keliukas – kur nors Dzūkijoj, posūkis veja posūkį, kalniukas – kalniuką. Pralekiu kaimą neištariamu pavadinimu Salaperaugis, paskui – Reketiją su akmenų dvaru pakelėj. Stabdį paspaudžiu gal aukščiausioj vietoj, prie Kovų kaimo ribos - šalikelėj stovi vėjo galandamas kryžius Marijai.

Kiek tolėliau – Šešupė, visai dar lyg geras griovys, sulig mūsų Lomena. Liubavas išnyra prieš akis už keliolikto kelio vingio, tarsi iš niekur. Sovietų karių kapai, moliu drėbtas tvartas – jokių sentimentų. Ieškau bažnyčios, bet ji – visai kaimo gale, tarsi iš dviejų dalių – medinės ir akmeninės, sulipdyta iš koplyčios. Bažnyčios sienoje epitafija vienam iš prapijiečių – „čia ilsisi Liubavo gyvenimas“. Gal tikrai...

O senoji bažnyčia miestelio centre, pasirodo, per II-ąjį pasaulinį karą sudegė, liko tik samanoti pamatai ir laiptai... Kalno papėdėj – paminklas. Gražus. Tarsi negyvam rūdžių pagraužtam metale – žodžiai... Už Tėvynę. Kiekvienam iš mūsų. Kitoj aikštelės pusėj – paminklas už Lietuvos nepriklausomybę žuvusiems Liubavo vyrams. Ir kad lenkai juos nužudė, irgi prisimenam... Visai viršūnėje, prie buvusios bažnyčios laiptų – kryžius čia kunigavusiam ir „Titaniko“ katastrafoj žuvusiam Juozui Montvilai. Tiek daug istorijos... Sėsdamas prie vairo, danguj pamatau ir išgirstu paukščių trikampį – jau grįžta namo...

Jei būčiau žinojęs, koks kelias link Sangrūdos, būčiau nesukęs, gaila dantų, gaila automobilio... Laimei, kratytis - tik 5 kilometrai nesveikai žiemos subjauroto vieškelio. Nežinau, ko man čia reikia, keikiu save ties kiekviena duobe, kurių čia – tūkstančiai.

Pagaliau. Pataikau tiesiai į bažnyčią, matosi iš tolo. Tiesą sakant, jos čia – dvi, senoji suvargusi medinė ir šaltu betono baltumu lyg ledo karalienė dangų remianti naujoji. Beje, pasirodo, senatvės ir istorijos irgi nedaug – tikra senoji medinė sudegė vėlyvą 1971 metų pavasarį, o šioji per penkis dešimtis metų irgi pasiligojo... Naujoji bažnyčia – nuo 1999-ųjų, pastatyta lyg „apglėbiant“ senosios sudegusios medinės bažnyčios pamatus. O iki Lenkijos čia – vos 4 kilometrai. Kaimo pėdsakai istorijoj – nuo XVIII a. pradžios, taip ir blaškėsi visąlaik – tai - mūsų, tai - jų... Dar sustoju prie Sangrūdos gimnazijos, galvoju, miestelio centre tikrai rasiu kokį paminklą. Yra, žuvusiems už nepriklausomybę. Aplink sniege – vaikiškos pėdutės, va, ir gaudau save – pašėliojo šalia ar patrypčiojo prisimindami... Gal.

Kelias vėl. Dabar jau be navigacijos, pasikliauju sveiku protu. Ruda nuoroda suvilioja pažiūrėti Gazdų vandens malūno, vos šimtas metrų nuo gero kelio pariedėt purvu. Viskas už tvoros, pramogoms, čia – kaimo turizmas, nors kažkada, prieš šimtą metų, byrėjo miltai, moterys karšė vilną, sumaniam vokiečiui byrėjo pinigėliai... Bet kažkiek istorijos kvapo yra, žavi gyvas vanduo.

Didelis tvenkinys padalintas į penkias dalis, net per tvorą matosi, į pamatus atremtos girnos gal dar ir atsimena grūdo skonį... Pasipurvinu batus, pakeliu akis į paukščiais vėl suklykusį dangų, važiuoju...

Posūkis už posūkio, prieš akis – margas betono gabalas, suprantu, kad čia – irgi karo... Ano karo, ne šito.

Pasirodo, tai - 1940-ųjų „Molotovo linijos“ palikimas, tik jau atgaivintas, naudojamas istorijos pažinimui. Yra numeris, reikia skambinti, gal ką ir parodys, tai aš tik apeinu aplink, nelauksiu. Žinosiu, kad toks yra, pamačiau.

Paskutinis mano STOP – visai prieš Kalvariją. Pilki ir nebylūs kapinių tvoros likučiai, čia taip pat - karo istorija, žinojau ją esant. Kai lėksit į Lenkiją, matosi, tolėliau, kairėj nuo kelio. Žemė neskirsto, priima visus. Prieš beveik aštuoniasdešimt metų čia į amžinybę kartu suguldė ir vokiečius, ir rusus. O gal – ir lietuvius, ukrainiečius, baltarusius, visai kaip dabar... Suspaudžia viduj. Išėjusių namo rusų kareivių įrašai... Na, svarbu, kad išėjo... Dar koja pievelėj paspiriu kažkokį metalo gabaliuką, nejau žemė po žiemos tarsi ašarą išspaudė...

Va, kiek vietoj to, kad grįžti tiesiausiu keliu. Verta. Gal ir reikėjo. Daug minčių ilgam savaitgaliui. Žiūrėsiu į vėliavą kieme ir galvosiu... Bus kovo 11-oji...

P.S. Gal emocijos. Rašiau naktį. Jau kovo 11. Galvokim apie tai. Ką turim.

Keliavau 2022-03-10