Sekmadienio tylėjimas

Sustoju visai Kauno pakraštyje, Šilainiuose. Keli žingsniai nuo gatvės į dangų stiebiasi aukščiausias Lietuvoje 33 metrų aukščio kryžius, simbolizuojantis nepaprastą žmonių drąsą, pasiaukojimą, begalinį tikėjimą ir viltį… Jo aukštis – simbolinė nuoroda į Kristaus gyvenimo metus. Kryžius „Pašaukti laisvei“ nėra atskiras statinys ar paminklas įprastine šio žodžio prasme. Tai, ką matau, turėjo tapti bažnyčios dalimi… 

Pirmieji kilnaus sumanymo darbai prasidėjo dar aname dešimtmetyje, bet kažkodėl užstrigo, nors pagal sumanymą jau šiemet čia turėtų rinktis tikintieji. Tiesa, aikštė jau dabar pavadinta Šv. Jono Pauliaus II-ojo vardu, bet žmonės iki šiol meldžiasi tolėliau nuo gatvės pastatytoje koplyčioje. Nelendu arčiau, mat kaip tik buriasi žmonės, pamaldų laikas.

Vos už kelių gatvelių, dar arčiau vakarinio aplinkkelio, ant patvenkto Veršvo upelio kranto nuo XVI a. stovi Linkuvos dvaras. Visai Kaune 😊 Tiesa, senąjį medinį dvarą visiškai suniokojo 1922 m. kilęs gaisras. Už dvaro “renesansą” galime dėkoti Kauno arkivyskupui J. Skvireckui. Aplink dvarą buvo įkurtas parkas su retų rūšių medžiais, užtvenktas Veršvo upelis, kuriame buvo gausu žuvų, užveistas didžiulis sodas, vynuogynas, pastatytos naujos arklidės, kiti ūkiniai pastatai. Rekonstruoti rūmai, buvęs trijų aukštų svirnas, pristatyta dviaukštė rūmų dalis, balkonas su išorės laiptais. Reprezentacinę rūmų dalį papuošė du fontanai. Parke iš betono buvo pastatyta Šv. Jono Krikštytojo koplyčia, Švč. Mergelės Marijos ir net paties sėdinčio arkivyskupo skulptūros.

Deja, sovietmetis dvaro veide paliko negydomus randus. Skulptūros dingo, neveikiantis fontanas pamiršo vandens skonį, trupa pagrindinio pastato sienos, Veršvo tvenkinio žavesys nugrimzdo į dugną. Žvilgsnis užstringa ties medine gatvės lentele. Laikas ir žmonės istoriją niokoja be gailesčio… 

Buvusio parko gale – šv. Jono Krikštytojo koplyčios likučiai… Peršoku sudarkytą ir šiukšlėmis nuklotą upelio vagą, apeinu. Gaila. Šis Lietuvos bažnytinės provincijos įkūrimo 10 metų jubiliejaus statinys įtrauktas į Kultūros paveldo registrą ☹ Ech, Lietuva, kaip Tau negaila savo istorijos…

Kiek paklaidžiojęs naujų Romainių kvartalų gatvelėmis, stoju prie Romainių dvaro. Senieji rūmai buvo pastatyti dar XVI a., tik kad jų čia – nė pėdsako. 

O istorikai rašo, kad XVII a. dvare buvo puošnūs marmuriniai laiptai, prabangios vonios, išpuoštos freskomis salės, net centrinis šildymas karštais garais. Krosnių kokliai buvo papuošti Lietuvos valdovų goreljefais, ir scenomis iš krašto praeities, o viename rūsyje įrengtas kalėjimas baudžiauninkams. 

Čia  gimė Mauricijus Prozoras, vienas iš 1831 m. sukilimo vadų. Dvarą valdė grafas B. Tiškevičius, vėliau gyveno carinės Rusijos himno autorius kunigaikštis A. Lvovas, Lietuvos generolas J. Galvydis-Bykauskas. Ant apsamanojusio kryžiaus sunkiai perskaitau kažkada iškaltus žodžius – “Vien dievas, kita – niekas”. 

Įlendu vidun, mat durys net neužremtos, jokios buvusios didybės. Mediniai patrūniję laiptai, apsilaupę sienos, butų durys. Nė krebždesio, visiška tyla. Rodos, žmonės išėjo ir viską paliko istorijai…

Romainių kapinės – vienos didžiausių Kaune, beveik 30ha. Painiais takeliais traukiu ieškoti Alytuje gimusio, o vėliau su tėvais į Kauną persikėlusio Romo Kalantos kapo. Žinau ir prisimenu tragišką jo istoriją, prieš 50 metų supurčiusią Lietuvą. Anuomet net paminklo neleido pastatyti. Kiek paklaidžiojęs, randu. Ant kapo guli trispalvė Seimo vardu paliktos puokštės juosta. Pastoviu minutę, nurenku nukritusias šakas, pažarstau lapus. Vargu, ar dažnai čia kas ateina.

Grįžtu lėtai, besiklausydamas tylos. Vakar girdėjau nerimastingai klykiant gerves, lyg raudotų…

Nesinori spalvų. Spaudžia viduj.

 

Legendos pabaiga

Seno akmenų grindinio aikštėje jau liko gerokai mažiau... Baltos langinės amžiams užsivėrė... O namai iš pajuodusių nuo laiko rastų nugrimzdo praeitin. Praėjo penkios dešimtys metų nuo to laiko, kai buvo sukurta paskutinė pirmojo lietuvių nuotykinio filmo „Tadas Blinda“ serija (1972). Paskutinius žingsnius, jau pakirstas žandaro kulkų, svieto lygintojas Tadas Blinda (aktorius V. Tomkus) žengė čia, Žaslių miestelio aikštėje, jos akmenimis. Kol suklupo... Areštinės rūsyje sielvarto ir begalinės kančios draskoma rėkė Morta...

Blindos istorija baigėsi...

Ir šiandien Žasliuose, atrodo, galima išvysti tik kelis belikusius autentiškus namus, kurių sienas galėjome pamatyti finaliniuose filmo kadruose. Vienas jų, geltonų plytų mūro, plokštėmis užmerktais langais, tebestovi pagrindinėje miestelio aikštėje... O smuklė, dabar jau kiek pajaunėjusiom sienom ir skiedras po savimi paslėpusiu šiferio stogu, tebesiremia kampu į aikštę. Gyvena žmonės. Smuklės durys užvertos, pro jas jau seniai niekas nevaikšto. Grotos languose dar likę nuo tų laikų, kai čia, matyt, šurmuliavo kaimo parduotuvė ar užeiga... Laikas pasiima savo... Ir tik mintyse kaukši klumpančio Blindos žingsnių aidas...

Atrakintas smuiko raktas

Iš anos kelionės po variklio apsauga parsivežę bene pusė karučio žvyro, šiandieną nutariam toliau nevažiuoti ir giliau į miškus nelįsti, juolab, ir su laiku šiandien kiek striuka.

Kiek pasimėgavę greitkeliu Vilniaus link, pro Bačkonis sukam Liutonių kryptimi, ir, apsukę lanką, sugrįžtam į Mūro Strėvininkus. Kadaise Strėvininkų pavadinimu buvo net keturi kaimai, tai vienam jų dėl baltų dvaro mūrų ilgainiui ir prigijo toks pavadinimas. Pamatom iš tolo.

Nuo 1600 m. čia buvo Oginskių giminės valdos. XIX a. pradžioje Oginskių Strėvininkų dvaras buvo šio regiono dvarų kultūros židinys. Deja, XVII a. pastatytus prabangius Strėvininkų dvaro rūmus, kiek vėliau moderniai įkurtus audimo ir balinimo fabrikus bei spirito varyklą, caro valdžia iš Gabrieliaus Oginskio atėmė po 1831 metų sukilimo. Kaip rašo istorikai, dviejų aukštų čerpėmis dengtuose dvaro rūmuose buvo daugiau nei 30 kambarių, paklotos parketo grindys, šildoma krosnimis. Pirmo aukšto kambarių lubos buvo tapytos... Ne tapetuotos – tapytos! Dviejų aukštų audimo fabriko mūriniame pastate, pastatytame greta dvaro rūmų, buvo sumontuotos 62 audimo staklės. Beje, gal kam bus naujiena - iš senos ir kilmingos  giminės, valdžiusios Mūro Strėvininkų dvarą, yra kilęs pasaulinio garso rusų kompozitorius Igoris Stravinskis. Dvaro rūmai itin nukentėjo I-ojo pasaulinio karo metu, o nuo 1922 m. su pertraukomis čia veikė invalidų prieglauda, vėl buvo užveistas sodas. Dabar čia – Strėvininkų socialinės globos namai.

Kiek tolėliau nuo dvaro auksiniais kupolais šviečia Strėvininkų Dievo Motinos Dangun ėmimo sentikių cerkvė. Pažliugusia ir beveik upeliu virtusia Cerkvės gatvele nusileidžiam žemyn, ir beveik prie tvoros mus pasitinka šventikas Pavelas. 

Ilgus metus cerkve ir tikinčiaisiais rūpinosi jo senelis Zotikas Aleksejevas. Kaip tik dabar baigiami cerkvės restauracijos darbai, pluša ir parapijiečiai. Pasikalbam. Tėvas Pavelas atvažiuoja iš Vilniaus, nors visai šalia yra ir jų giminės sodyba, dažnai čia vasaroja. Čia ir užaugęs. Anot jo, sentikių parapijų visoje Lietuvoje likę apie 60, daugiausia – Vilniaus ir Zarasų krašte. Mūro Strėvininkų cerkvėj kažkokių istorinių ikonų ar relikvijų ir nelikę, cerkvė degė, daug kartų lindo vagys. Kas svarbu ir šventa, apeigoms atsiveža iš Vilniaus. Anksčiau Mūro Strėvininkuose gyveno gausi sentikių bendruomenė, sako, maždaug 1935 buvo gausiausia Lietuvoje – apie 1000 žmonių (su gretimų kaimų sentikiais). Fotografavom tik lauke, nes viduj dar tvarkomasi, grožio nedaug.

Nespėję apšilti, stojam Liutonių kaimo pradžioje, prie kapinaičių. Šone, visai prie tvoros palaidotas vokietis Adolfas Šefleris (1871-1935), dar 1929 m. ant Strėvos upės pastatęs iki šių dienų išlikusį malūną. Gal ir antkapį statė koks vokietis – raidės aiškios, gerai įžiūrimos, tikra vokiška kokybė 😊

O pajuodęs medinis malūnas – kiek tolėliau. Jau pakrypęs, pabyrėjusiais langais, kažkur išėjusiomis durimis… Prieš keletą metų teko būti ir viduj, o dabar – privati valda, iš tolo ambrija nedraugiškas vilkšunis. Prieš malūno užtvankos likučius į Strėvą įsilieja Kiementa, rudas vanduo sūkuriais net švokščia, atgrasindandamas norą prieiti arčiau. Gal ir gerai. Tik istorijos gaila – taip ir nugarmės kurią dieną į Strėvą…

Miško kelyj trumpam vėl grįžtam į žiemą, kelias slidus, baltut baltutėlis, atleidžiu pedalą. Naujųjų Kietaviškių bažnyčią pamatom iš tolo, ne kartą čia buvę. Sustoju, apeinu ratą, prisimenu čia gyvenusį kunigą ir muziką Teodorą Brazį, surinkusį bene 2000 lietuvių liaudies dainų. Gera kolekcija būtų 😊 Šventoriuje – rašytojo Juozo Kralikausko kapas. Sako, mainais už palaidojimą šventoriuje anas pažadėjęs bažnyčiai visą savo turtą, bet paliko tik skolas… 😊 Gavosi toks verslas “nuo nulio” 😊

Ir viskas. Apsukę ratą ir iš arti pasigėrėję paskutiniu likusiu Elektrėnų kaminu, grįžtam namo. Kai užfiksuojam GPS duomenis, pamatau, kad šiandien nuvažiuotas kelias kažkiek primena kreivą šleivą muzikinį raktą, lyg dar kartą primindamas Oginskių istoriją…

 

 

Diena Lietuvai

 “…Tu – mažutė, tu telpi visa

Į Čiurlionio karalių delnus...

Tu – riekelė duonos kasdieninės

Ant pasaulio vaišių pilno stalo…”

J. Degutytė, 1964m.

Dieną skiriame Lietuvai. Ne mitingams, ne mojavimu vėliavėle ir mušimusi į krūtinę – “va, žiūrėkit, koks aš patriotas!”, ne. Mes tiesiog norime būti su Lietuva. 

Pirmas sustojimas – tuoj už Ringaudų mūrinukų, prie Tabariškių Kristaus Karaliaus bažnyčios. Tokia mažutė, neįprastos akiai formos, ir visai keistoje vietoje. Matyt, prieš beveik 100 metų, kai kūrėsi parapija, viskas čia buvo kitaip, teko skaityti, kad bažnyčia stovi buvusio dvaro pastato vietoje. 

Mažose kapinaitėse šalia netikėtai aptinkam gamtininko Tado Ivanausko kapą, beveik viduryj, prie kryžiaus trupančiu postamentu. Pasakoju vaikams Ivanausko istoriją, kiek ją žinau… 

Kiek tolėliau – Mitkūnai, čia žemėlapiuose pažymėta apleistos bažnyčios vieta. Ieškom, sukiojamės, buksuojam, viskas veltui, o paklausti nėra ko, naujakurių gatvelės tuščios. Tiek to, skubam.

Kelios minutės asfaltu, sukam į kairę ir vėl murkdomės purve, tiesa, neilgai, iki artimiausio miško. Jau iš tolo matosi pilkas Digrių koplyčios gyvenimas… Ją dar XIXa. pradžioje pastatė Fredos dvarininkas J. Godlevskis, šalia stovėjo ir medinė varpinė bei kunigo namas. Deja, laikas ir žmogus negailestingai padarė savo juodą darbą, dabar čia – tik byrančios sienos…

Kiek tolėliau – Padainupys, stabteliu įamžinti lakūnams S. Dariui ir S. Girėnui 1933 m. pastatytą paminklą. Okupacinė valdžia jį nugriovė ir čia pat laukuose užkasė. Dabar vėl viskas savo vietose, nuo 1989 m. 😊

Pažėruose, kur gyvena vos keli šimtai žmonių, stovi dvi bažnyčios, senoji (nuo 1910 m.), beveik pasirėmusi į augalotą maumedį, ir naujoji (nuo 1997 m.), dangų remianti. Kam tiek…? Beje, senosios šventoriuje, kryžių ir antkapių pašonėj, stovi tebenaudojamas gyvenamasis namas su ūkiniu pastatu, net mačiau viduj kažką besikrapštant 😊 

O vos už kelių kilometrų nuo kaimo, pamiškėj, - partizano Juozo Lukšos-Daumanto žūties vieta, tik truputėlį pasikratyti vieškeliu. Išskleidžiam trispalvę, pritylam…

Mišku iki Kazlų Rūdos – be nuotykių, rodos, kelias pats veža 😊  Apsukam ratą, pasidairom prie stoties. Vienišas pašepęs vietinis stebisi, kam fotografuojam, - “gal jau karas?” Nuraminam, ir už poros gatvelių jau stojam prie bažnyčios, parapija kaip tik šiemet mini įkūrimo šimtmetį. Mielos moksleiviukės prie šventoriaus vartų apdalina mus šventinėm juostelėm į atlapus pasipuošti. Šypsomės, visiems smagu 😊

O už tuoj Kazlų Rūdos prasideda įdomumai 😊 Asfaltas džiugina, o štai miškas abipus jo – visai apsemtas, mirksta be gailesčio. Mums kaip tik nusukti kairėn, tolyn į gilumą,  navigacija veda link Griešių piliakalnio. Oooo, vaikeli… Plaukiam skysta buza, braukdami busiuko apačią, net dūšioj griežia… Ir kelių vingių kelias baigiasi neišmatuojamoj ledų baloj, tiesiog nukęsta…

Vargais negalais apsisukam, kenčia busas, aš kartoju visus žinomus keiksmažodžius, ir tyliai, ir pusbalsiu…Ne keliai, o bėdų bėda, ir paskui – dar didesnė bėda, kol apsukam mišką iš kitos pusės… Visko gaila… 😊 Vyšnia ant torto – bedingstąs internetas… Bet čia kaip stebuklą sutinkam KTU žygeivių klubą, bene 30 jaunuolių, ir pasirodo, kad mums – pakeliui, o jie kelią žino 😊 Traukiam kartu, smagiai šnekamės, kiek čia beeiti – vos kilometrą 😊 Va, ir piliakalnis – lyg kumpa ožkos nugara kiek tolėliau nuo kelio, vos 4-5 metrų aukščio, nė neįtartum. Pirmas šiemet, valiooooo!!! Dabar jau laikas poilsiui ir kavos puodeliui, galim kiek atsipūsti...

Vėl vargstam permirkusiais kaimo keliais, tikra kančia. Stojam Antanave, busiukas net atsidūsta iš palengvėjimo... Dvaras, kurio gaila - taip galėčiau pavadinti tai, kas liko. Kiek makabriška ir simboliška, kad nušiurusiuose dvaro rūmuose glaudžiasi kultūros centras ir medicinos punktas, nuvaryta kultūra ir medicina... Už spirito gamyklos tvoros – dvaro ūkinio pastato likučiai. Va, tik medinė XVIII a. dvaro koplyčia ir parkas šiandien atrodo solidžiai, yra kuo pasidžiaugti. O kažkada čia virė gyvenimas, veikė „Nektaro“ bravoras, spirito varykla, mielių gamyklėlė. Pabuvom nors šalia 😊

Už Antanavo, peršokę sūkuriuojančią Pilvės vagą, pristabdom prie 1937 metais pastatytos Plioplių koplyčios. Užrašas virš durų skelbia amžinąją tiesą - „FIAT VOLUNTAS TUA“ (lotyniškai „teesie Tavo valia“). Už galinės sienos – storos pušies baublys su stogeliu. Neskubi kaimo ramybė...

Labai simboliška, kad pagrindinė Pilviškių gatvė – vasario 16-osios 😊 Riedam neskubėdami, dairydamiesi, kol sustojam prie Švč. Trejybės bažnyčios. Tokia keista istorija, mat jos statyba nuo 1942 m. užtruko ilgiau nei bažnyčia naudojama... Visai šalia Pilvė įteka į Šešupę, stebimės pavasario srovės galia, net šiurpoka... Santakoje kaip tik pagerbtas žuvusiųjų už nepriklausomybę atminimas, kryžiaus formos aikštelėje plazda vėliava, piramidė – tarsi amžinybės simbolis. 

Visai lengvai surandam ir buvusio piliakalnio vietą, tik kad čia belikę krūmynai ir pelke bevirstanti bala, istorija nukasta, iškasta ir sunaikinta, bet istorikų sąvaduose piliakalnis ligšiol yra 😊 Ai, dar apžiūrim mielutę geležinkelio stotį ir metodistų bažnyčią, o paskutinę nuotrauką pasidarom prie buvusios evangelikų bažnyčios. Su Pilviškiais – baigta 😊

Lyg būtų mažai, vėl kratom kaulus vieškeliu, ir jau visai gaila ir savęs, ir vargšo mūsų automobilio. Kelias galiausiai išnyksta purve, laimei, iš tolo pamatom Piliūnų piliakalnio kepurę. „Jamam“ pėstute. Piliakalnis - visai nedidukas, mažu kalniuku tarsi įbridęs į patvinusią Rausvės ir Šešupės santaką. Aikštelės forma, jei įsižiūrėti atidžiau, kiek primena Lietuvos kontūrus, papėdėje – senas žymuo.

Į balą puolęs, sausas nekelsi. Mes nesitraukiam, sukandę dantis, lendam gilyn, ieškoti kaimų tarpumiškiuose paklydusios Parausių koplyčios. Azartą apmalšina kiek įšilęs nuo šventimo kaimietis, sako, - „bandykit, jei ką – arklį išnuomosiu“. Nebandom, vėl brendam pėstute. Gaila koplyčios. Juodų lentų sienos, išdaužyti langai, kaži kur pradingusios pamato plytos... Nukeliu storą durų kablį, atsargiai praveriu duris. Ant sienų – dulkėmis nukloti dar metaliniai vainikai jau sutrūnijusiom ir pabalusiom juostom... Prisimenu tokius, buvo madingi gal prieš daugiau nei 50 metų, o gal ir dar seniau... Išlupta ir nudraskyta viskas, net buvusio altoriaus pamatas. „Saugomas valstybės“ – tarsi šaiposi metalinis žymuo ant sienos. Grįžtam kiek sumišę, tylėdami, nėra noro juokauti.

Trys fazanai Šunskų miestelio herbe reiškia tris dorybes - tikėjimą, viltį ir meilę. Juoda spalva simbolių kalboje įkūnija išmintį, išsilavinimą, ji yra ir derlingos žemės spalva. Apeinam dar 1795 metais iš akmenų ir plytų sumūrytą bažnyčią, užrakinta. Kelias minutes užtrunkam miestelio parke, pavartom baublyje įruoštą bibliotekėlę. Pakalbinta dviratininkė apie netoliese esantį Piliakalnių piliakalnį nieko nežino, tik pakraipo galvą. 

Ieškom patys, laimei, šįkart viskas gerokai paprasčiau... Aišku, vėl murkdomės purve, slydinėjam nuo kelkraščio iki kelkraščio, bet randam - tuoj už apleistos sodybos Piliakalnių kaime, Rytupio šlaite. Buvęs didelis ir gražus, deja, sovietmečiu naudotas kaip karjeras, o dalis jo tapo užtvanka... Iš istorijos – tik bevardis piliakalnio žymuo... Ir begriūvantys namai šalia – lyg antrąkart išėjusių į nebūtį žmonių pėdsakai...

Tai va. Devynios su puse valandos kelyje, 316 kilometrų kančios, pilna taurė liūdnų įspūdžių ir emocijų. Sukandę dantis, kartais net pakeldami balsą ar nukąsdami žodžius, parsivežam į kolekciją dar 4 aplankytus piliakalnius.

Šiandien kelias mums davė visko, lyg šimtą gyvenimų... Parsivežėm savyje dalelę Lietuvos.

Ir aš šypsausi. Juk iš tiesų, net ir murzinose vieškelių balose galima pamatyti dangaus atspindį. Svarbiausia – ko ieškai.