Neperžengti slenksčiai

Ramu po naktinės audros, atlėgo, ir žiema šiandienos švelnumu tarsi gundo į lauką. Rakinam duris...

Iki Žiežmarių dvaro – kelios minutės. Vartai – užrakinti. Smalsumui numalšinti einam patvoriu – bene kur bus mano platumo  plyšys. Aišku, taip ir yra, kuo toliau nuo gatvės - tuo mažiau tvoros 😊 Vasarą čia tikrai gražu, žalia, na, bent jau kai žvelgi pro automobilio langą, ir tik akimirką. O kai įsižiūri atidžiau – liūdesys, metų laikas neprideda žavesio. Šlapia, šalta, svetima. Net kolonų baltumas - ne baltas, o liūdnas...

Apeinam ratu, pro langus pasidairydami į seniai išėjusių ir nebaigtus darbus metusių statybininkų pėdsakus. Rodos, išgąsdinti pabėgo... Kluonas nugriuvusiu stogu, tarsi ašaromis apsamanoję medinės skultūros, rūdžių pagraužti žibintai, sunykęs tvenkinio grožis – tiek beliko iš grafo B. Tiškevičiaus XIXa. viduryje statytų rūmų. Visai nugyventa istorija. Gaila...

Dabartinis Žiemarių kultūros centras - buvusi caro laikų ligoninė, pastatyta dar 1890 metais. Namo fasadas - irgi su baltomis kolonomis, tik šios, atrodo, čia žydėte žydi, tarsi kviesdamos vidun. Kiek pabūnam sekmadienio tyloj, gundomi galingo Strėvos kalbėjimo...

Beje, ant namo šalia – senoviškai stilingi labai jau nagingo meistro padirbinti lietvamzdžiai, sustokit kada pasidžiaugti. Retai kur tokius pamatysi, tiesa?

Vilniaus gatvėje, tuoj už bažnyčios – išlikęs XXa. pradžios aludario namas. Jame anuomet veikė krautuvėlė, aludė, o kitame gale gyveno savininkas. Stovi galu į gatvę, išdailintom langinėm ir durų apvadais, kiek atgaivintas, deja, - jau tik iš tolo gražus. Reikia šeimininko rankų, o jų, matyt, nėra... Arba rankos – ne iš tos vietos 😊

Anapus gatvės (Vilniaus 8) – anuomet žydui H. Rubinovičiui priklausęs kino teatro „Aušra“ pastatas. Kino filmus rodydavo savaitgaliais, savininkas pats miestelyje klijuodavo reklamas ir pardavinėdavo bilietus. Sako, ir bilietai kainavę skirtingai – kam ant suolo sėdėt, o kam – ant kėdės... Vykdavo ir šokiai, kuriuose grodavo šaulių orkestras. Ech, istorijos su kolonomis, visos jos - tokios skirtingos...

Tarp namų pralendam link šviežumu kvepiančios žydų sinagogos. Tokių kaip ši, medinių, Lietuvoje liko tik 14, o ir visai gali būti, kad Lietuva – vienitelė šalis, kur išlikę medinės sinagogos. Vidun šviesa sklinda per 18 langų – jų net daugiau, nei reikalauja judaizmo religinis įstatymas (halacha). Ir čia – užrakinta, lango kamputyje baltuoja telefono numeris su gražiu lietuvišku žodžiu „Information“ 😊

Tuoj už greitkelio į Vilnių – mieganti Triliškių dvaro sodyba. Nė gyvos dvasios, visiška žiema. Arba pabaiga. Juoduoja pavieniai parko medžiai, už krūmokšnių subaltuoja tvenkinio linija. Jokio pėdsako. Rodos, gyvenimo šurmulys – kažkur anapus, o dvaras, savo istoriją skaičiuojantis nuo 1744-ųjų, tuoj parašys paskutinę eilutę. Be daugtaškio :(

Štai tiek šiandien istorijos. Įdomūs, nežinomi ir neatrasti dalykai – šalia mūsų, reikia tik šį tą pakelti nuo sofutės... 😉

Kelionė atgal

Stasiūnai - taip arti, kad vos spėju užbaigti mintį...

Kam – kaimas, kam – kaimelis, o mudviem su Reda – mūsų šeimos ištakai, čia pirmą kartą kartu peržengėm savo namų slenkstį. Išbraidytas kiekvienas takelis, paliestas bene kiekvienas medis, krūmas ar didesnis akmuo. Kiek čia sulaukta rytų, kiek palydėta vakarų... Kiek veidų likę atmintyj...

Šiandien sugrįžom.

Parko gatvelė – kiek į šoną. Dvaro pilkuma iš tolo rėžia akį šviežiame sniege. Lyg suplėšyti istorijos puslapiai pavirtę durys... Įskilusio stiklo skiautės... Dažų draiskanos... Kažkurio kambario gale – bene sveika išlikusi krosnis.

Dešinysis dvaro šonas sudegęs iki pat stogo, juoduoja jau nepagydomu skausmu... Įlendam į rūsį, prieblandoje gerai matosi skliautai, laiptai, šimtametės plytos ir dar visai sveiki mediniai perdangos rąstai, bet tai viskas, kas likę iš istorijos.

Skaudžiai kažkaip. Šaltai. Lyg botagu viduj...

Pirmieji XVII amžiaus viduryje paminėti Vladikiškių dvaro savininkai – mažai žinoma Kierdėjų giminė. Kai Elena Kierdėjūtė ištekėjo už Mato Romerio, prasidėjo kelis šimtmečius (iki 1926 metų) trukęs Romerių valdymas. Pabaigos pradžia buvo dar 1922-aisiais, kai pagal Lietuvos valstybės didžiosios žemės reformos įstatymą Vladikiškių dvaro žemės buvo išparceliuotos. 1926 m.  Kamilė Romerytė Vladikiškių dvarą su sodu ir trobomis pardavė Chatkevičiams. Taip Romerių giminė, Vladikiškių dvarą valdžiusi apie 250 metų, padėjo tašką... 

Paskutinis dvaro savininkas, iš kurio 1940 m. sovietų valdžia nusavino dvaro pastatus, buvo Zigmas Šimašius, dvarą nusipirkęs 1934 metais. Sovietiniais laikais dvare buvo įsikūręs Kaišiadorių rajono žemės ūkio technikos operatyvinis centras, vėliau – socialiniai būstai. Dvaras kentėjo... Šiandien dvaro likučiai priklauso privačiam asmeniui ir laukia naujo savininko, tuo pačiu - gal ir savo atgimimo, kas žino... Tik kad tas laikas – toks negailestingas, kasdien pasiima po trupinėlį sau...

Istorikai spėlioja, kad dabartinis dvaro pastatas pastatytas XVIII a. antroje pusėje ar XIX a. pradžioje. Apie dvaro vidaus interjerą faktų, deja, neliko, tačiau apie jame buvusią biblioteką liudija retsykiais dar aptinkamos knygos su Vladikiškių bibliotekos ekslibriais (su įrašu po karūna - "BIBLIOTEKA WŁADYKISKA").

Tebestovi mūrinis tvartas ir svirnas, taip pat išliko pavieniai parko medžiai ir tvenkinys. Medinis malūnas, taip ir nesulaukęs šviesesnių dienų, sudegė iki pamatų dar 2011 metais, puikiai prisimenam…

O Mažųjų Vladikiškių kaimo kapinaitėse ilsisi Romerių giminės vyrai ir moterys. Čia stovi ir Romerių koplyčia su trimis epitafijomis. Praveriam duris, viduje – tik šluotos ir seni nebereikalingi kryžiai. Tylu.

Tokia štai nelinksma istorija. Tikėkimės – be taško, su daugtaškiu, tik šiandien, deja,  abejonių kur kas daugiau nei tikėjimo…

Kokiu nevaržomu siautuliu nuo nakties sninga… Snaigės, kaip ir laikas, neturi šešėlio.

Bet palieka pėdsakus.

 

Prieš šimtą metų ir dabar...

Daugiau nei prieš šimtą metų nutilo paskutiniai I-ojo pasaulinio karo pabūklai, palikę neišdildomus pėdsakus istorijoje ir žmonių likimuose...

Šiandien pamatyti ir paliesti istoriją išsiruošiam į Kauno apylinkes. Ką ten apylinkes – bene į patį Kauną, nes, kuriuo keliuku bepasuktum, vis į kažkieno pilies kiemą...

Prieš pat Kauną – rodyklė į Karčiupį, mums čia labai trumpam, tik pamatyti 😊 Samanose tarp eglių tarsi baltas grybas pūpso nedidukė Karčiupio Švč. Mergelės Marijos Krikščionių pagalbos koplyčia. Vis nuskubėdavom, tai nors šiandien...

Karčiupio Švč. Mergelės Marijos Krikščionių pagalbos koplyčia

Narėpai. Narėpų blindažai (bunkeriai) – viena gynybinių linijų atkarpų, pastatytų 1915 m. vokiečių armijos. Po Kauno tvirtovės žlugimo vokiečiai juos pastatė, ruošdamiesi carinės Rusijos armijos puolimui. Narėpų blindažai yra I Pasaulinio karo gynybinės linijos (Vaišvydava-Palemonas-Narėpai-Domeikava) dalis, visų jų šaudymo angos atsuktos į rytus ar šiaurės rytus. 

Tarsi įsispaudę samanose išlikę dar visai ryškios apkasų, jungiančių blindažus, linijos. Vienas iš blindažų - kažkiek aptvarkytu įėjimu, tarsi atšviežintas. Kitur – išplėšta viskas, kas galima, likę tik metalinės durų vyrių dalys... 

Anot istorikų, nuo dabartinių Kauno marių iki Neries per Palemoną, Amalius, Narėpus, Kleboniškį iki pat Lentainių netoli Domeikavos anuomet iškilo apie 300 betoninių pastatų. Jie buvo suskirstyti į tris grupes: pasyvieji bunkeriai-slėptuvės, aktyvieji, kuriuose buvo įrengti šaudymo lizdai, ir stebėjimo bunkeriai. Čia, Narėpuose, likę apie dvidešimt įvairios būklės blindažų. Ir dabar supergeras laikas juos pamatyti...

Kiek tolėliau keliuku link Neries, miško proskynoje – puiki panorama, atsiradusi, iškirtus eglyną dujotiekio trasai. Dešinysis Neries krantas - lyg ant delno, maži žmogiukai jodinėja mažais žirgais...:)

Vos pariedėję miesto centro link, jau Savanorių pr. pradžioje, nors dar visai miške, vėl sukam į dešinę, kol atsiremiam į krūmus. Kažkur čia – Biruliškių blindažai, irgi menantys I-ąjį pasaulinį... Gerai, kad kiek pašalę, vedini navigacijos, brendam žolėmis iki kelių, traiškydami menkutį ledą po kojomis. Yra! Sprogimų chaotiškai išvartyti pusmetrio storio, o gal ir storesni, betoniai luitai... Kasinėjimų duobės... Degintos ir nesudegintos šiukšlės... Nejauku. Blindažai kažkiek primena netvarkingai numestas, suglamžytas ir laiko nuniokotas kepures. Tuo pačiu takeliu tylėdami grįžtam, dar dukart paslydęs skaudžiai suklumpu...

„Apšerkšniję mūsų žiemos -
Balta, balta - kur dairais -
Ilgas pasakas mažiemus
Seka pirkioj vakarais.“

S. Nėris dabar visai ne „ant bangos“. Gal todėl dingo ir nuoroda į poetės namus nuo greitkelio į Vilnių, ir sugaudyti kelio galą gali tik Palemone, už sovietmečio pramonės monstrų. Mes pasukam į Lakštingalų slėnį ant marių kranto, nutilę poetės namai - kiek aukščiau šalia. Ramybė. Baltut baltutėlė marių ramybė, tik mikroskopinės žvejų figūrėlės kažkur tolumoje... Daug jų, tarsi mažų musiukų, kiekvienas tikriausiai laukia savo svajonių žuvies 😊

Paskutinis mūsų sustojimas – prie Jakštonių kaimo kapinaičių. Jos visai šalia greitkelio, vos už keliolikos pušelių, bet skubėdami mes niekada nerandam laiko... Tiesą sakant, ir to kaimo beveik nėra – senoji kaimo vieta liko marių dugne, o naujoje prieš dešimtmetį tegyveno 6 žmonės... Kelias taip ir nusileidžia tiesiai tiesiai į marias, beveik į Meilės įlanką... Atsargiai paleidžiu savo moterį ant ledo – rankom mojuoja, laikosi ir neskęsta 😊 Aukštai pušyje - medinė širdis su vardais. Kažkieno gal laiminga istorija...

O visai šalia – Ramūno sklypo tvora su kameromis, taip taip, to paties garsaus politiko, vargšų užtarėjo ir geresnio gyvenimo mesijo. Kažkur ten – nematomi danieliai, asteroidų stebėjimo observatorija ir dar velniai žino kas...

Gal irgi bunkeris 😊 Kitam karui, prieš savus 😊

Kiekvienas mes turim savo karą...