Dviese valtyje

 Visas dienas tvyrojo baisus karštis. Nemunas kažkiek nuvylė savo tingėjimu. Visuomet ramus, krantai toli, ir kažką įžiūrėti gali tik su žiūronais, jei pavėluoji, geriau net nebandyti irtis arčiau, beviltiška. Vandens ir gylio – apstu. Tik išplaukus buvo smagu žiūrėti į vaikystėje išbėgiotas ir dviračiu išmaišytas pakrantes. Paskui – Tūkstantmečio tiltas Alytaus gale, nuo upės dar įspūdingesnis, kelias minutes leidęs pasimėgauti savo pavėsiu. Ir miškais, miškais, miškais... Taip jau sutapo, kad nuo Balbieriškio atodangos apžvalgos aikštelės mus pamatė Redos Tėvai, upėj lengva kažką pastebėti, mes gi tik įtarėm ten aukštai toli esant žmonių. Bet smagu :)

Kuo arčiau Birštono, vis dažniau pasišūkaudavome su žvejais, čia jų daug, įsiruošę nakvynes, po vieną ir grupelėmis. Nuotykiai? Na, tokie nevisai laukiami. Nuskendęs Imanto telefonas, skilęs planšetės ekranas, erkės, kurių, deja, nepavyko išvengti... Neramu dabar. Labai nuvylė naujai suinstaliuota GPS sekimo programėlė – kai tik pradingdavom miške, dingdavo ir ji... O akumuliatorių rydavo vis tiek, dideliais kąsniais. Viltis, kad ji suskaičiuos nuplauktus kilometrus, irgi dingo... Kai šeštadienio rytą vėjas pasisuko į veidus, užgulėm visus tris irklus, ir vis tiek kartais atrodė, kad mus neša atgal... Taigi, nutarėm, kad tik rankų jėga pasiekti Darsūniškį būtų kankynė, o ne atostogos, matyt, Nemuno dievai taip norėjo. Kas gražiausio? Rytai ir vakarai. Čiulbėjimas. Tylėjimas. Pamatyti, kaip saulė teka. Ten, miškuose, viskas kitaip...

Vienintelis piliakalnis, kuriuo tikrai galėjome pasigėrėti – Naravų. Nuo Prienų mišku, rodos, tik 5 minutės kelio, o mes begalinėse Nemuno kilpų bangose kapstėmės bene pusdienį... Šiandien, atvertęs plaustą džiūti, radau jame mažą gyventoją, gerokai užtrukau iškrapštyti. Ir kaip žinoti, ar jis kaimynas, ar kokia užburta princesė parkeliavo kartu iš nuotykio... :)

Miela sugrįžti namo.

Toks lengvas atostogų nuovargis ir visai išsivaliusi galva.

Šypsokitės. Jums tinka ;)

 Galvokim ką norim, maža ta mūsų Lietuva...

Geras pusvalandis greitkeliu link Vilniaus, ir jau mirksim posūkio signalu į Vievį. Daug kartų esam buvę, tik visuomet – tiesiu taikymu pas bičiulį Arvydą, kavos puodeliui ir naujienomis pasidalinti, miesteliui vis nelikdavo laiko. Sustojam aikštėj prie šv. Onos bažnyčios, laiko iki pamaldų dar šiek tiek yra, tuščia. Savo istoriją bažnyčia skaičiuoja nuo neatmenamų 1550 metų. Kiek kartų degė, griuvo, ar priklausė kitų konfesijų tikintiesiems – daug lapų tektų prirašyti...

Aikštėje prieš bažnyčią tarsi kokiame megapolyje telpa visas gyvenimas – laikrodis pasimatymams skirti, sovietinių karių kapai, paminklas popiežiui Jonui Pauliui II, paminklinė lenta Maksimui Smotrickiui, 1619 metais Vievyje išleidusiam pilną bažnytinės slavų kalbos gramatiką.

Užsiropščiam ant tilto virš magistralės, visas medinis, minkštas, smagu stebėti į abi puses zujančius automobilius, rodos, esam pakibę virš laiko...

Kapinaitėse miestelio gale kiek netikėtai - Trispalvė, Nepriklausomybės kovose žuvusiems savanoriams. Daugiau nei šimtas metų praėjo... Stačiatikių kapinėse kitapus gatvės baltuoja Vievio visų rusų Šventųjų koplyčia, kurią 1936 metais prie žmonos ir sūnaus kapų pastatė šventikas Aleksandras Nedveckis. Pokariu koplyčia buvo įregistruota kaip cerkvė, čia kabojo keturios juodo marmuro atminimo lentos su aukso raidėmis įrašytais rusų kareivių vardais. Jie įvairiu laiku žuvo XIX a. mūšiuose prie Austerlico, Borodino ir kitur.

Dar prisimenam, kad pirmoji kolekcininkų klubo „Kaišedarai“ išvyka prieš 6 metus ir buvo į Vievyje esantį Lietuvos kelių muziejų, pasisemti žinių ir istorijos. Smagu.

Jau kitoje greitkelio pusėje, beveik visai miesto ribose – tik 2018 metais atrastas Balceriškių piliakalnis, tiksliau, tai, kas iš jo likę... Visiškai nunykęs, atžirgliojam tiesiog į javų lauko galą Aliosios upelio kilpoje. Tokiu pačiu pavadinimu yra piliakalnis ir mūsų rajone, irgi keisto likimo – ant jo yra vis dar veikiančios kapinaitės. Štai tokios istorijos grimasos, ką dabar...

Karageliškių piliakalnis slepiasi Neries kilpoje. Sunku prie jo – gerą gabalą mišku, paskui – žemyn – aukštyn įmirkusiais bevardžio upeliūkščio šlaitais. Tiesiog reikia norėti ir eiti, neįveikiamų piliakalnių nėra. Prasibraunam. Piliakalnis didelis, net kraštų nesimato, apačioje – rami upės tėkmė. Jokių žmogaus pėdsakų.

Grįždami sustojam pasigrožėti Panerių dvaro sodyba šimtamečiame parke, čia – „privati valda“. Gal ir gerai taip – kažkas, o ne valstybė, rūpinasi, neleis išnykti kažkada buvusiai didybei. XVIII a. Panerių dvarą kūrė karališkojo dvaro tvarkytojas Simonas Liudvikas Gutakovskis, XIX a. jį valdė J. Riomeris. Neryje priešais dvarą – didelė sala, istorija mini čia buvus ir prieplauką, ir teniso kortus, ir poilsio namus ano meto Lietuvos šviesuomenei. Gal istorijos ratas apsisuks?

Navigacija pučia miglą, sakydama, kad 7 kilometrus iki Grabijolų kaimo vieškeliu dulkėsim net 36 minutes, taip nebūna. Juolab, esam čia buvę prieš 3 metus, prisimenam šnekias kaimo moterėles, nesigąsdinkit, nėra čia kur tiek sukiotis. Tik anuomet patingėjom ir pabijojom lįsti į miško gilumą.

Grabijolai pasitinka grėsmingu užrašu „STOP“, čia dar karantinas.

Gerbdami kitų saugumą ir saugodami sveikatą, į kaimą nelendam, mums reikia piliakalnio, bet labai nesinori bristi pupų lauku. Ieškom trumpesnio kelio ir, veltui pakankinę automobilį, vis tik grįžtam, teks aukoti kojas, pažintinis takas skirtas tik pėstiesiems. Istorikai rašo, kad iš šios vietos gerai matosi Neries tėkmė šiaurės ir rytų krytimis, čia galėjo būti budėjimo pilis. Nežinau, mums nelabai sekasi kažką įžiūrėti :)

Labai jau tanku, na, ankstyvą pavasarį ar žiemą gal... Vėl pupų lauku „pupuojam“ atgal, parsitempdami beveik galvos dydžio akmenį prisiminimui :)

Stalas kuklioje poilsiavietėje, kur susėdam pietų, pralinksmina kruopščiai išpjaustytu įrašu – „Nusišypsok, šypsena tau tinka“ :)

Paalkių piliakalnio irgi ieškom jau antrą kartą, anuomet nusigandom „purvo vonių“. Turim du pasirinkimus – bristi, kiek akys užmato, pasėliais, ar bandyt apvažiuot. Bandom, plaukiam purvu, bet kelias baigiasi prie naujai tiesiamo dujotiekio apsaugos posto.

Veltui, reiškia, teks bristi. Ir labai gerai pataikom – tiesiai tiesiai į piliakalnio nuorodą krūmuose :)

Šlaitai baisingai statūs, tereikia žingsnio į šoną, ir nuriedėtum iki pat Neries, chirurgai rankiotų kaip Lego kaladėles :)

Gražu čia. Jei akys neapgauna, dar iš tolo pamatom Alkų ąžuolą, kito tokio aplink nelabai yra. Pergalės skonis šį kartą yra žemuogių skonio, va :) Pirmos šiemet, tokios nedrąsios, susiraukę, visai kaip boružės tako žolėse, bet pačios skaniausios – iš žmonos rankų... ;)

Šypsomės ir klegam.

Trumpas „sveiki“ Kazokiškių bažnyčios klebonui, besėdančiam į automobilį. Antrąkart čia, ir vėl – užrakinta, pasidžiaugiam tik iki durų.

Prie dvaro likučių net nesukam, anuomet matėm ten esančius socialinius būstus, skaudu... Visai už miestelio – didžiausias Lietuvos sąvartynas, 27 hektarai, čia jau palaidojom apie 2 milijonus tonų atliekų. Parodom dukroms keliasdešimties metrų kalną, traktorius jo šlaite atrodo tarsi koks žaislinis modeliukas. Nosys raukosi nuo kvapų ir aromatų, skubam tolyn.

Vėl atsiduriam Vievyje, tik jau iš kitos pusės. Visų nusivylimui, riedulių muziejus pasitinka užrakintais vartais, savaitgaliais, pasirodo, net akmenys ilsisi. Mėgdžiodami visai šalia zvimbiantį greitkelį, kiek aštrokais kalniukais riedam link namų. Šalia lieka Ausieniškių dvaro skausmas, matėm, net nesukam. Labai tikimės Sabališkėse pamatyti Ambromiškių dvaro savininkų grafų de Raesų palaidojimo vietą, deja, šitas mūsų „šūvis“ – pro šalį.

Pasirodo, Sabališkių kaimas yra abipus greitkelio, o mes – priešingoje pusėje... Na, yra kaip yra, paliekam ateičiai ir, visai nedaug pariedėję asfaltu, sustojam pamirštose pamiršto kaimo kapinaitėse. Gal Lubaka čia? Be tako, už išvirtusių vartelių – vienas metalinis kryžius, vienas jau nuvirtęs ir vienas bestovįs antkapis, tik tiek atminties. Laikas pasiėmė savo.

Žemėlapyje pralaida po Vilniaus – Kauno geležinkeliu atrodo kaip tikras kelias. Bet tik žemėlapyje

Brendam matuoti gylį ir dugną, baisokai atrodo, o dukros smaginasi braidžiodamos. Aidas tunelyje toks gražus... Atsargiai, metras po metro, keldami bangeles, „jamam“!!! Tiesiog reikia norėti, ane?

Ir dabar jau visai negąsdina dingstantis internetas, kažkaip grįšim. Dešinėje lieka Karsakų ąžuolas su kryžiumi, žolėse besikuklinanti Dunojaus vagelė, ir čia pat dangun šauna Žaslių bažnyčios bokštai.

Paieškom žemėlapyje pažymėtos, bet 2010 nupjautos guobos, paskui – dvarvietės. Nesiseka. Nėra jų.

Dukros, pasitelkę elektroninius “išmanumus”, išmoko rusiškai smagią frazę – “mes nusipelnėm ledų”. Šiandien pritariam :)

Smagu taip – šypsotis ir jausti, kas viskas OK.

“Suvedam galus” – 7 valandos, 130 kilometrų, 11 tūkstančių žingsnių, ir jau 260 įveiktų piliakalnių.

Tai ir vadiname gyvenimu.

Atminties beieškant

 Dar kiek primerktos rytmečio akys pamažu bunda. Mes traukiam pagrindiniu šalies keliu ieškoti istorijos. Ieškoti vietų, kur gerą šimtą metų atgal vaikščiojo Redos proproseneliai...

Čekiškė – ramus apsisnaudęs vidurio Lietuvos miestelis išlikusia trikampe turgaus aikšte. Apeinam bažnyčią, paglostom prie šventoriaus tvoros besmengantį žemėn baublį.

Užrakinta. Anapus tvoros – akį traukiantis ir nežinia kelintą dešimtį skaičiuojantis svirnas, o gal malūnas. Čekiškės kapinaitėse prieš šimtmetį atgulė amžinojo poilsio Apolonija ir Karolis Marcinkai... Prieš kelionę ruošėm „namų darbus“, skambinom į seniūnijas, deja deja, per daug laiko praėjo, ieškoti nebėra ko. Tiesiog uždegam atminimo žvakutę prisiminti visiems, kieno vardai jau tik mintyse...

Kiek paragavę lietumi įmirkusio vieškelio, nusileidžiam į panemunę, tiesiai tiesiai prie Ringovės piliakalnio. Buvę, bet mums vėl būtinai reikia – Elžbieta Marija užsidegusi dalyvauti „Šlamučio kelionių“ konkurse. Čia kaip tik vienas iš konkurse išvardintų objektų, kuriuos reikia aplankyti :)

Piliakalnis dabar sutvarkytas, tikras gražuolis, o ąnakart, prisimenu, net pūškavom, kabindamiesi į šlaitą...

Seredžiaus kapinaitėse atgulę Ona Bagdonienė ir Petras Bagdonas. Ir čia mes per vėlai, nėra nė vienos XIX a. pabaigos – XX a. pradžios kapavietės. Žinojom tai, Seredžiaus kapinės – suskaitmenintos, gelbėjo ir prižiūrėtoja, Redos prašymu bene pusdienį klaidžiojusi tarp pasvirusių kryžių – o gal netyčia... Dukroms aiškinam, kiek metų, kiek gyvenimų telpa tuose trijuose joms „propropro...“ Ir čia paliekam žvakutę... Aukštėliau esančios bažnyčios durys praviros, trumpam užklystam minutei rimties. Čia pat ant skardžio – skulptūra Palemonui, įamžinanti legendą apie Lietuvos pradžių pradžią. Piliakalnį mums pavyksta apgauti :)

Pasirodo, asfaltu galima atriedėti beveik iki pat jo viršūnės, paskui lieka tik nusileisti laiptais apačion.

Iš apačios žmona viršūnėje atrodo kaip skruzdė, o dukros – kaip dar mažesnės skruzdėlytės Brazytės :)

Visai čia pat plentu – Belvederio dvaras. Net nusišypsom – dvaras lėtai lėtai bunda, kratydamas nuo savęs užmaršties dulkes. Reikės daugelio metų sugrįžti grožiui ir didybei, bet languose jau šmėsčioja ponų siluetai, tegu ir nupiešti... Pats kaštonų žydėjimas...

Už kelių kilometrų – Klausučiai, kur buvusiame vaikų darželio pastate verdamas „Armeniuko“ alus. Mačiau kažkada, kaip gražiai čia alus kvėpuoja... Perkam lauktuvių :)

Kitas pakilimas į kalną – Veliuona. Paminklas Vytautui, saulės laikrodis, Antano Juškos sodyba... Aptinku „Redos kirpyklą“, nusišypsau :)

Bažnyčia irgi statyta Vytauto, nežinau ir neprisimenu, prieš kiek metų buvau užsikoręs į patį jos viršų, prie pat dangaus... Prisimenu senas knygas bokšte, ir kad laiptais lipti buvo nelabai jauku... Ir dar rūkus prisimenu – tuomet apklojo visą Nemuną... Dar žinau, kad bažnyčioje yra ar bent buvo liturginių rūbų kolekcija, ją irgi mačiau :)

Piliakalniai čia du – Pilies kalnas ir Gedimino kapas, jie jau mūsų kolekcijoj. Nelipam.

Raudonė pasitinka spalvingų didelių kėdžių kolekcija. Važiuoji sau, tik bac – raudona kėdė. Kitoj gatvelėj vėl netikėtai, bac – geltona... Šurmuliuoja gyvenimas, turistų muristų daug, minioj kažkaip jau neįdomu, nors pati pilis – superinė. Čia veikusi gimnazija uždaryta, į klausimus, kas ir kaip bus, niekas atsakymo nežino... Tarp medžių viršūnių suboluoja bažnyčios bokštas, jo neužmatėm ankstesnėse kelionėse. Kažkokia be veido, tai ir neužtrunkam.

Prie Kartupėnų piliakalnio trumpam pametam žandikaulius... Tobulas, ne kitaip. Prisimenam jį prieš tris metus, buvo apžėlęs, vos ne vos peržengiamais brūzgynais apsikarstęs, o dabar – kaip nušlifuotas deimantas. Dukros nutaria, kad reikia dar kartą užlipti. Sukandam dantis :)

Samanų kilimu apeinam ratą Skirsnemunės bažnyčios šventorium. Rodos, taip norėtųsi parkristi, minkštai minkštai, Elena Marija net pabando. Nė žmogaus. Apačioje, Nemuno ir Talkoto upelio santakoje, - Skirsnemunės piliakalnio vieta. Piliakalnio likučius nuplovė 1946 metų Nemuno potvynis, nepalikdamas mums jokios atminties, tik istorijos metraščius. Pirmas šiandien piliakalnis į kolekciją, smagu :)

Antkalniškių piliakalnis iš karto nepasiduoda. Sukam ratu aplink, banguojančiu pasėlių lauku tenka bristi bene puskilometrį. Didingas kalnas, apsijuosęs grioviu, šlaitu remiasi į Nemuną. Gražu čia. Tik va – jokio ženklo, jokios atminties. Tiesiog kalnas. Antras šiandien.

Jurbarkas. Apeinam ratą bažnyčios šventoriumi, na, niekaip niekaip nesusilaikau nepaskambinti varpu :)

Bet labai labai tyliai, tik sau :)

Šimtmečio tiltas per Nemuną – ilgiausias Lietuvoje, sako, statytojai jam suteikė 100 metų garantiją. Lauksim, žiūrėsim, kaip bus :)
Miestelio centre – autobusų stotis, tokia juokingai maža, kaip du gelžbetoniniai garažai, kiek tolėliau – dvaro sodyba, norim parodyti Redos Tėvams. Ant Bišpilio nelipam, buvę, o ir laikas spaudžia, dar daug kelio pamatyti.

Smalininkuose apsikabinam pasienio stulpą. Čia baigiasi Lietuva, kitame krante boluoja jau Rusijos pasienį žymintis stulpas. Nemuno žiemos uosto įlankėlėje – akmeniniai vandens matavimo stoties laiptai. Ant bokšto – atžymos, kiek vanduo buvo pakilęs 1958 ir 1966 metais, net sunku suvokti.

Persipynusios istorijos ieškoti 187 ąžuolų alėja užsukam į senovinės technikos muziejų, mus pasitinka pats šeimininkas, doc. dr. Justinas Stonys. Kiek ugnelės šio žmogaus akyse, kiek tiesos, išminties ir žinių žodžiuose... Žmogus, kurio su šaknim neišrausi... Kaip jis pats sako, kolekcionuoti pradėjo, būdamas 5 dienų, tarp įvairiausių daiktų – ir rogės, kuriomis kažkada mažąjį Justinuką vežė krikštyti. Tik pagalvokit - virš 24000 (!!!) eksponatų, visokiausia technika, automobiliai, padargai, dokumentai, bitininko reikmenys ir net ramiai sau dūzgiančios bitės... Štai ji, Lietuva, ji čia. Kiek daug žmoguje telpa Žmogaus.

Eržvilko piliakalnis – Piliakalnio gatvės gale, viskas paprasta :)

Stačiais šlaitais, trikampiu įrėmintas Šaltuonos upelio, ilsisi sau šimtamečių ąžuolų paunksnėje. Tylėdami surenkam svetimas šiukšles prie laužavietės... „Jos visų mūsų“, - pagalvoju. Kažko neišmokom šeimose, darželyje, mokyklos suole... Kažko nemokėjom duoti savo vaikams... Kažkur savyje pametėm žmogų, kad taip yra...

Skaudvilėj save palepinam. Vieni – dar 1797 metais statytos bažnyčios grožiu, kiti – ledais :)

Miestelis pilnas šurmulio, tik va, prie piliakalnio – jau vienišu, tik mes. 1989 metais Skaudvilės piliakalnio šlaitus puošė balto akmens laiptai, tokie beveik poniški :)

Dingo kaip į vandenį, ir mums tenka lipti žolynų taku. Iš niekur išdygsta rykštes pasikinkę vietiniai vaikiukai, jau vasara, jiems atostogos. Kelioms akimirkoms dar stabtelim prie liuteronų bažnytėlės miestelio gale. Kuklutė, visiška priešingybė mums įprastoms, tarsi gyvenimo paraštėse...

Keli kilometrai pilkais asfalto atspalviais. Ko gero, geriausia, kas šiandien galėjo atsirasti mūsų kelyje – Ivangėnų piliakalniai. Pirmojo viršūnėje visiškai netikėtai atrandam amžinąją ugnį... Gal čia ir yra liepsnose pradingę Pilėnai? Visai nesinori spėlioti, kažkodėl norisi tuo tikėti, tarsi kažką „užkabina“ viduj. Tylėdami apeinam ratą, liesdami medžius, padabintus kunigaikščius vaizduojančiais skydais, nusileidžiam prie antrojo. Girgždantys mediniai laiptai, pavargusi kalno kupra... Patikėkit, tai reikia pamatyti.

Vėl sustojam. Kryžkalnio „Motina“ buvo 8 m aukščio bronzinė skulptūra, vaizduojanti lietuvę moterį, laikančią ąžuolo šakelę. Matydavom ją kiekvienoje kelionėje į pajūrį. Ir kaip bevartytum istoriją, kaip ją beperrašinėtum, tai buvo motina, laukianti savo sūnų... Dabar čia – memorialas, skirtas Kęstučio apygardos partizanams. Pilki pilko betono luitai. Kitas istorijos puslapis. Kitomis raidėmis.

Tarsi maži malūnsparniai aplink galvas suka ratus grambuoliai. Vėjas. Tylėdami grįžtam namo.

Per trylika valandų nuvažiavom 411 kilometrų, nuėjom 17090 žingsnių. Nežinau, kiek kartų ištarėm sutiktiems žmonėms „laba diena“ ar „sveiki“, ir mums visada atsakė tuo pačiu. Gal tai ir yra mažytė gerumo sėkla?...

Jau 256 įveikti piliakalniai.

Ir dar - šiandien mes daug kalbėjomės apie Lietuvą. Dabar kažkaip kitaip viduje.

„...Ak, rugiai, iškentę gruodžio vėją,

Ir keliai, nubėgantys kalvom...

Kažkada iš Lietuvos atėję,

Mes ir vėl sugrįšim Lietuvon.

Ir tenai, kur po visų klajonių

Žemėn atsiguls mana galva,

Nerašykit mano vardo, žmonės,

Parašykit, žmonės: L i e t u v a“

/ J. Strielkūnas/