Kai Kalėdos keliauja kartu. II dalis

Išvažiavome “egliauti” antrą kartą – gal net ne ieškoti eglučių, kiek to gražaus šventės jausmo, kuris sklando tarp šviesų, lengvo šaltuko ir neskubaus buvimo. Kai nereikia lėkti skaičiuojant minutes. Kai miestai atsiveria ne pro automobilio langą, o tiesiog plačiau atmerkus akis ir stebint detales…

Puošni Elektrėnų Kalėdų eglė stovi Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio aikštėje, na, sutikite, - pavadinta labai gražiai ir prasmingai. Apeiname ją ratu, kvėpuojame gaiviu oru, stebime, kaip šviesos susilieja su pilku dangumi. Čia šventė netriukšminga - tokia, kuri leidžia pabūti su savimi. Prie profesinio mokymo centro anapus gatvės – dar vienas mažas, jaukus, šventiškai padabintas skverelis. Mažiau žmonių, daugiau tylos. Ir to užtenka.

Vievyje pirmiausia pasukam prie ežero, anksčiau vadinto Iviu, nūnai – tiesiog Vievio. Jo pakrantėje – Oginskių dinastijai skirtas paminklas. Ant akmeninio suoliuko jaukiai įsikūrusi Oginskius simbolizuojanti figūra, laikanti vėtrungę – šios giminės herbą, tarytum kviečia prisėsti greta ir, žvelgiant į apačioje tyvuliuojantį ežerą, prisiminti miesto istoriją, kurią pradėjo garsus dinastijos atstovas Bogdanas Marcijonas Oginskis,  pastatęs Vievio dvarą, rėmęs Vilniaus Šventos Dvasios stačiatikių vienuolyną, įkūręs spaustuvę, kurioje 1619 m. buvo išspausdinta viena pirmųjų bažnytinės kalbos gramatikų – Meletijaus Smotrickio „Slavų gramatika“. Skulptūroje iškaltas sakinys apie knygą, išeinančią į dienos šviesą pro Oginskių vartus, skamba ne tik kaip citata iš XVII amžiaus rankraščių, bet ir kaip šiandienos Vieviui skirtas palinkėjimas – būti atviram, gyvam, atsimenančiam. Lediniame ežero vandenyje ramiai turškiasi antys…

Prie Vievio eglės – šviesų gausa, žmonių šurmulys, girliandos medžių šakose. Skvere stovintis laikrodis rodo skirtingą laiką – tarsi primindamas, kad šventės ritmas kiekvienam savas. Dar prisimenu ir seną posakį, kad “net ir sustojęs laikrodis du kartus per parą rodo teisingą laiką”. Šitam kaip tik tinka 😊

Trakai pasitinka jau visai tamsoje. Galvės ežero pakrantėje, Vytauto Didžiojo krante švytinčią eglę šukuoja šalti vėjo dantys. Gūsiai net drasko skruostus, todėl ilgiau neužsibūname, nors žmonių aplink - apsčiai. Einame vorele, įsikibę vienas kito – taip saugiau. O prie kultūros centro stovinti eglė, papuošta tokiais pačiais milžiniškais imbieriniais sausainiais, atrodo keistai vieniša. Miestas skuba pro šalį…

Susigundom pasukti iki Trakų Vokės, juk vos kelios minutės važiuoti. Auksu spindinti eglė stovi prie dvaro vartų, papuoštų kalėdiniais vainikais. Didingas, šviesomis nuplautas Trakų Vokės dvaras šįsyk pasirodo dar gražesnis. Bet vėjas ir čia taria paskutinį žodį – plakdamas nugaras, gena namo.

Grįžtame greitkeliu per Gariūnus. Tolumoje išnyra Vilniaus televizijos bokštas – šviesus, tylus ženklas, kad kelionė baigiasi. Jis nevilioja, nešaukia. Jis tiesiog yra. Kaip taškas sakinio pabaigoje.

Tokios kelionės nepalieka aidinčių prisiminimų. Jos nusėda lėtai, nepastebimai.

Kaip vakaro ramybė.

Kaip žiemos šviesa.

Kaip kelias, kuris leidžia ne tik grįžti namo, bet ir šiek tiek atsigręžti į save.

Kai Kalėdos keliauja kartu. I dalis

Pirmąją Kalėdų dieną išvažiuojame Dzūkijos link.

Kelias vingiuoja per šviesas, miestus ir mintis, o mes tiesiog keliaujame, leisdami Kalėdoms mus lydėti. Jieznas, Alytus, Prienai, Birštonas – penkios kalėdinės eglės, penkios skirtingos nuotaikos. Kiekviena – savaip švytinti, kiekviena – kalbanti sava kalėdine kalba…

Pirmas sustojimas – Darsūniškyje. 2019-aisiais gimusi idėja paversti miestelį Kalėdų nykštukų sostine, nors ir netapusi bendruomenės tradicija, vis dar gyvuoja – džiugina akį ir kviečia sustoti prie dažno kiemo. Šventiškai išpuoštoje bažnyčioje – jauki prakartėlė, pasuolėse – neįprasta akiai klebono Petro akordeonų ir armonikų kolekcija. Išvažiuojame su gera emocija, pasilabinę ir pasveikinę su šventėmis gausią Renatos ir Aivaro šeimyną.

Jiezno eglė, kaip ir dera, pūpso pagrindinėje miestelio aikštėje. Istoriją menantis paminklas trims savanorių kartoms, rodos, pasitraukia atokiau nuo prieššventinio skubėjimo. Žmonių ir nuotaikos nėra…

Stabtelime I-ajame Alytuje, kur miestas, beje, ir pradėjo savo istoriją. Eglę puošia mano tolimo giminaičio, dailininko Arvydo Švirmicko, pagrindinei Alytaus eglei kadaise sukurti paukščiai. Neišskrido, nepražuvo, nedingo – vėlei džiugina spalvomis…

Prie pagrindinės Dzūkijos sostinės eglės užtrunkame ilgėliau. Ji, pasirodo, net turi vardą – Alytaus karalienė, o „Delfi“ organizuotoje apklausoje Alytaus Kalėdų eglutė išrinkta gražiausia didmiesčių egle Lietuvoje. Džiugiai nusiteikusių žmonių daug, šventinę nuotaiką kuria garsi kalėdinė muzika, vaikiška karuselė ir savamokslis gatvės šokėjas – kiek įkaušęs, nesišukavęs, bet be galo gyvas. Jis šoka taip, lyg Kalėdos iš tiesų būtų ne data, o sielos kalba…

Prie A. Ramanausko–Vanago gimnazijos – nedidelis, bet išradingas miesto įmonių eglučių parkas, tarsi bendras miesto linkėjimas. Vaikštau aplink mokyklą, kurią baigiau prieš trisdešimt devynerius metus. Tie patys takai, tas pats akmuo prie gatvės, tik kitas laikas – lyg tylus susitikimas su savimi iš praeities… Ir kitas aš.

Prie Balbieriškio, visai prieš sutemstant, trumpam sustabdome laiką prie Nemuno. Blėstančioje dienos šviesoje upės kilpa atrodo lyg ramus, gilus atodūsis – toks, kurį išgirsti gali tik tada, kai neskubi.

Prienuose – švytintys medžiai, muzika, žmonės ir tiltas, jungiantis krantus ir nuotaikas. Skulptūra „Asmenukė“ kažkodėl palypėjusi laipteliais aukštyn, toliau nuo upės tėkmės. Skubančią gatvę oriai stebi kunigaikščio Kęstučio paminklas…

Birštonas Kalėdoms pasipuošė šviesomis, pavertusiomis miestą jaukia žiemos pasaka – tetrūksta tik sniego… Žėrinčios instaliacijos, apšviesti medžiai ir šventinė nuotaika kviečia pasivaikščioti, pasidžiaugti akimirka ir pajusti tikrą kalėdinę ramybę. Šviesa ne tik puošia – ji šildo, kviečia sustoti, įkvėpti ir tiesiog pabūti.

Ir vis dėlto, kai šventinės instaliacijos pasilieka tamsoje už nugaros, supranti: kad ir kaip gera klajoti, namo grįžti visada šviesiausia. Čia visos dienos akimirkos susirenka į vieną tylų, šiltą jausmą…

Su dėkingumu sveikiname Respinas - reklaminė spauda ir Leidybos įmonė „Kriventa“, tyliai ir šiltai esančias mūsų šeimos kelionių dalimi...