Išvažiavome
“egliauti” antrą kartą – gal net ne ieškoti eglučių, kiek to gražaus šventės
jausmo, kuris sklando tarp šviesų, lengvo šaltuko ir neskubaus buvimo. Kai
nereikia lėkti skaičiuojant minutes. Kai miestai atsiveria ne pro automobilio
langą, o tiesiog plačiau atmerkus akis ir stebint detales…
Puošni
Elektrėnų Kalėdų eglė stovi Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio aikštėje, na,
sutikite, - pavadinta labai gražiai ir prasmingai. Apeiname ją ratu, kvėpuojame
gaiviu oru, stebime, kaip šviesos susilieja su pilku dangumi. Čia šventė
netriukšminga - tokia, kuri leidžia pabūti su savimi. Prie profesinio mokymo
centro anapus gatvės – dar vienas mažas, jaukus, šventiškai padabintas skverelis.
Mažiau žmonių, daugiau tylos. Ir to užtenka.
Vievyje
pirmiausia pasukam prie ežero, anksčiau vadinto Iviu, nūnai – tiesiog Vievio.
Jo pakrantėje – Oginskių dinastijai skirtas paminklas. Ant akmeninio suoliuko
jaukiai įsikūrusi Oginskius simbolizuojanti figūra, laikanti vėtrungę – šios
giminės herbą, tarytum kviečia prisėsti greta ir, žvelgiant į apačioje
tyvuliuojantį ežerą, prisiminti miesto istoriją, kurią pradėjo garsus
dinastijos atstovas Bogdanas Marcijonas Oginskis, pastatęs Vievio dvarą, rėmęs Vilniaus Šventos
Dvasios stačiatikių vienuolyną, įkūręs spaustuvę, kurioje 1619 m. buvo
išspausdinta viena pirmųjų bažnytinės kalbos gramatikų – Meletijaus Smotrickio
„Slavų gramatika“. Skulptūroje iškaltas sakinys apie knygą, išeinančią į dienos
šviesą pro Oginskių vartus, skamba ne tik kaip citata iš XVII amžiaus
rankraščių, bet ir kaip šiandienos Vieviui skirtas palinkėjimas – būti atviram,
gyvam, atsimenančiam. Lediniame ežero vandenyje ramiai turškiasi antys…
Prie
Vievio eglės – šviesų gausa, žmonių šurmulys, girliandos medžių šakose. Skvere
stovintis laikrodis rodo skirtingą laiką – tarsi primindamas, kad šventės
ritmas kiekvienam savas. Dar prisimenu ir seną posakį, kad “net ir sustojęs
laikrodis du kartus per parą rodo teisingą laiką”. Šitam kaip tik tinka 😊
Trakai
pasitinka jau visai tamsoje. Galvės ežero pakrantėje, Vytauto Didžiojo krante
švytinčią eglę šukuoja šalti vėjo dantys. Gūsiai net drasko skruostus, todėl ilgiau
neužsibūname, nors žmonių aplink - apsčiai. Einame vorele, įsikibę vienas kito
– taip saugiau. O prie kultūros centro stovinti eglė, papuošta tokiais pačiais milžiniškais
imbieriniais sausainiais, atrodo keistai vieniša. Miestas skuba pro šalį…
Susigundom
pasukti iki Trakų Vokės, juk vos kelios minutės važiuoti. Auksu spindinti eglė
stovi prie dvaro vartų, papuoštų kalėdiniais vainikais. Didingas, šviesomis
nuplautas Trakų Vokės dvaras šįsyk pasirodo dar gražesnis. Bet vėjas ir čia taria
paskutinį žodį – plakdamas nugaras, gena namo.
Grįžtame
greitkeliu per Gariūnus. Tolumoje išnyra Vilniaus televizijos bokštas –
šviesus, tylus ženklas, kad kelionė baigiasi. Jis nevilioja, nešaukia. Jis
tiesiog yra. Kaip taškas sakinio pabaigoje.
Tokios kelionės nepalieka aidinčių prisiminimų. Jos nusėda lėtai, nepastebimai.
Kaip
vakaro ramybė.
Kaip
žiemos šviesa.
Kaip
kelias, kuris leidžia ne tik grįžti namo, bet ir šiek tiek atsigręžti į save.





































































































