Paskutinis atostogų puslapis

Blogo oro nebūna ir pajūryje 😊 Jei saulė nelepina, ieškome dar nematytų vietų, kelių, kuriais nevažiavom, takų, kuriais nevaikščiojom…

Stovim prie Būtingės evangelikų liuteronų bažnyčios, šioji – jau penktoji bažnyčia parapijos istorijoje. Prieš tai gyvavusios keturios buvo medinės ir, atlaikiusios pusę amžiaus, sunykdavo, o vieną jų, stovėjusią prie jūros, bangos tiesiog nuplovė... Dabartinė, iš akmenų ir plytų pastatyta bažnyčia, beje, viena iš keturių seniausių veikiančių bažnyčių Lietuvoje, išdidžiai mini 1824-uosius – statybos metus, įamžintus virš įėjimo durų. Šventoriuje stovi stilizuotas liuteronų kryžius iš ąžuolo, lyg sujungiantis keturių kadais išnykusių kuršių bažnyčių sienas. Kryžmose išskaptuotos nunykusių Šventosios bažnyčių datos: 1520, 1638, 1728 ir 1751-ieji.

Būtingės evangelikų liuteronų bažnyčia

Bažnyčia stovi šalia buvusio dvaro sodybos, priešingoje Liepojos plento pusėje. Aišku, anuomet viskas čia atrodė kitaip, net bažnytėlė buvo be bokšto, ir jei plentu šiandien zuja automobiliai, dvaro griuvėsiai amžiams nugrimzdo į praeitį…  Medžių šešėliai ir seniai seniai dalgį matę žolynai slepia pasakojimus apie kadaise čia šurmuliavusį gyvenimą, apie vežimų dundėjimą ir dvaro langų šviesą. Šiandien tarsi tirpstame visiškoje tyloje, bet šita ramybė traukia net labiau nei gyvi garsai – rodos, kad iš lėto pats tampi jūra alsuojančio peizažo dalimi ir atsiduodi vaizduotei…

Mažytės liuteronų kapinaitės, pasislėpusios atokiau nuo kelio miške, primena tylų atokvėpį nuo pasaulio šurmulio. Šimtamečiai metaliniai kryžiai, aprūdiję, bet vis dar tvirti, stovi it tylūs sargai, o ant jų išlikusios latviškos pavardės liudija apie kitą laiką, kitą gyvenimą. Taip buvo… Net lengvas vėjas, rodos, šlama ypatingai – akimirką pagalvoju, kad jis neša prisiminimus ir keistą ramybę, tarsi pati gamta saugotų šią mažą atminties salelę. Nustebina masyvus baltas kryžius ir dažyta medine tvorele lyg įrėminta sakykla, - matyt, ir čia tikintieji susirenka klausytis amžinųjų tiesų.

Vieškeliu pasukam link Drumulio, giliai miške yra toks mažytis kaimas. Kadais dešimtis kartų esame čia važiavę pas bičiulį Joną, deja, pasikeitė laikai, pasikeitė žmonės… Senas medinis tiltas per Šventąją – tarsi laiko sargybinis, tyliai jungiantis krantus ir prisiminimus, praeitį su dabartimi. Pasivaikštau, ranka braukdamas šiurkštų pajuodusį turėklą. Daugybę vasarų suskaičiavusios lentos girgžda it senos istorijos, o apačioje alma nerami srovė… 

Nūnai Drumulyje šurmulio daugiau – “Miškainės” alpakų ir šilauogių ūkis tiesiog pulsuoja gyvybe – trepsi, bėgioja, prunkščia, o šuo Rokis, lyg tikras tvarkdarys, primena save draugišku amsėjimu, jo pilna visur. O jau šilauogių skanumas, net tirpsta burnose, semiam rieškučiom… Prisivalgom, prisibūnam ir prisibendraujam lig valios, geros emocijos tiesiog liejasi per kraštus… Tikras ramybės ir jaukumo kampelis, kur švelnūs gyvūnai, rodos, kuria ypatingą ryšį su žmogumi, o jų  smalsios akys ir šilką primenanti vilna dovanoja tiek grožį, tiek vidinę ramybę. Būtinai būtinai nuvažiuokit, rekomenduojam 😊

Grįžtam. Toliau nuo triukšmingo niekad nemiegančios Šventosios šurmulio, lyg pati pasirinkusi orią vienatvę, medžių paunksnėje rymo Šventosios Švč. Mergelės Marijos, Jūrų Žvaigždės koplyčia. Mažutė geltona koplyčia akyse pasirodo tarsi atsitiktinai – it vėjo išplukdyta į krantą. Vos girdimai pravirkdau medinius tvoros vartelius. Rodos, vaikštau visai tyliai, bet mane pastebi ir prieina jauna moteris, pasirodo, - koplyčios statytojo anūkė. Lėtai, su smulkiausiomis detalėmis, lyg tai būtų įvykę vakar, pasakodama, kaip jos senelis su broliu dar prieš II-ajį pasaulinį karą statė šiuos kuklius maldos namus, atrakina duris. Anuomet čia dar gyvavo Pašvenčių kaimas, dabar – jau Šventoji. Viduje, rodos, net šviesiau nei lauke, tarsi sienos būtų sugėrusios visą jūros žydrynę. Prisėdam ant paprasto medinio suolo, užplūsta ramybė, kurioje lengva pasiklysti ir atrasti save iš naujo. Klausau istorijos, kurios negali ir nenori paskubinti nė akimirkai…

Už pėsčiųjų tilto per Šventąją – miestelio kapinaitės, unikalios tuo, kad susideda iš dviejų dalių – katalikų ir liuteronų. Čia laikas sustoja, takeliai sujungia kapų kalnelius, o skirtingos tikėjimo tradicijos susilieja į bendrą tylos ir ramybės gojelį, kuriame susitinka istorijos ir likimai.

Dar paklaidžiojam po Šventąją, lyg nematomu tiltu tarp kasdienybės ir poilsio, tarp žmogaus ir jūros, kuri visada šalia, savo kvapais, savo ošimu, savo istorija... Mintyse pinu į vieną giją šiandieną pamatytus vaizdus. Išsibarstę per šimtmečius, nuskalauti vėjų ir audrų, jie lyg susiję nematomu siūlu – eini nuo vienos vietos prie kitos, o atrodo, lyg keliautum ne per žemę, o per laiką… 

Kiek dar tokių nematytų kampelių slepiasi aplink Šventąją, laukdami, kol juos kas nors atras ramiu tyrinėjančiu žvilgsniu?...

Širdimi girdžiu tave, jūra…

Kur žemė byloja...

zSavaitgaliai mūsų šeimai – ne tingūs, o kupini atradimų. Vietoje lengvo miesto šurmulio ar pilkos kankinančios buities, kaip žinia, dažnokai renkamės kalvas ir kalnus, kur kadaise stovėjo pilys. Kol dukros buvo mažesnės, dažnokai klausdavo, ar dar kur likę kokių paslėptų lobių, o šiandieną su šypsena primenam, kad patys tikriausi lobiai – tai pati Lietuva, jos istorijos ir mūsų drauge praleistas laikas…

Aikštelėje prie Nemenčinės šv. arkangelo Mykolo bažnyčios – sausakimša, vos įvairuoju. Sekmadienio mišių metas, tad, vos pravėręs sunkias duris, suvokiu, kad nieko per tikinčiųjų galvas nepamatysiu, tiek jų daug… Maldos ir giesmės per garsiakalbius sklinda lenkiškai. Bažnyčios sienoje – 1919-1921 metais kovose už Lenkiją kritusių pavardės. Mūsų proseneliai kovojo už mus… Toks, deja, čia Lietuvos veidas… Šventoriuje - didikų Parčevskių giminės koplyčia, kurioje atgulę šiam Vilniaus krašto kampeliui nusipelniusios giminės palikuonys, tarp jų - ir Nemenčinės bažnyčios fundatorius Aleksandras Parčevskis. Atminčiai dar įamžinu senąjį Nemenčinės tiltą, ir vėl kelioms minutėms pasileidžiam pilka asfalto juosta.

Nemenčinės šv. arkangelo Mykolo bažnyčia 

Parčevskių koplyčia

Tuoj už Nemenčinės, Piliakalnio kaimo gale, stūkso Nemenčinės piliakalnis. Netaisyklingos, panašios į kreivą trapeciją formos kalva – be jokių laiptelių, nors būsima jų vieta jau pažymėta kuoliukais 😊 Po naktinio lietaus kopti visai nelengva, kiekvienas žingsnis į viršų, rodos, primena jausmą, jog eini ne tik taku, bet ir laiku – į ten, kur prieš septynis šimtmečius degė laužai, kur skambėjo dainos, kur budėjo mūsų protėviai… Kažkur netolies žolynuose alma Nemenčia…

Nemenčinės piliakalnis

Dvi dešimtys kilometrų visai neprailgsta, ir netrukus automobilio priekiu jau braukiam Danilavos piliakalnį juosiančio keliuko žolę. Aukšta, sulig juosmeniu, pjauna it buku peiliu.

Šiaurinis šlaitas, kuriuo kopiam, tarsi tyčia nuklotas išvartomis, šabakštynai gąsdinančiai tankūs, prisipažinsiu, - jokio malonumo… Radę šviesesnę vietelę, fotografuojamės atminčiai, o Reda dar pašniukštinėja aikštelėje. Jos nė nematau, tik girdžiu artėjant ir balsiai pasakojant, sako, - didelė, kelių dešimčių metrų ilgio į visas puses, per išvartas ir krūmus nelabai ir matyt, kas kur. Kuprotas Danilavos piliakalnio kalnas - lyg užmigęs milžinas, tylus ir kupinas neįmintų paslapčių… Deja, pakelėje - jokio ženklo ar nuorodos į istoriją.

Danilavos piliakalnis

Danilavos piliakalnis

Danilavos piliakalnis

Danilavos piliakalnis

Danilavos piliakalnis

Stabtelim Sužionyse. Reda pasilleidžia į miestelį, aš skubu į šventojo Felikso Valua vardu tituluojamą ir, nepatikėsite, - dar neatmenamais 1795 metais iškilusią bažnyčią. Tuoj pamaldos, viduje spėju padaryti vieną kadrą ir, perlipęs priklaupusių tikinčiųjų kojas, išskubu lauk. O Reda bergždžiai ieško Lietuvos, deja, ir čia – tik menki jos trupiniai… Kaimo gale, bene už paskutinio namo, rymo Sužionių piliakalnis, jį žymintį stulpą pamatom gerokai iš tolo, net nudžiungam 😊 Deja, nematyt nei tako, nei takelio į viršūnę. Kopiam vorele vakariniu šlaitu nuo miško keliuko, rinkdamiesi vietas, kur šviesiau. Didelė kalva stačiais šlaitais apaugusi liepom ir ąžuolais, pavėsyje riešutus brandina lazdynai. Apačioj įžvelgiu upelio siūlą, rytinėj pusėj, atrodo, - terasos likučiai ar koks nuslinkęs priešpilis. Jei prabiltų, šioji žemė papasakotų senas, ilgesingas istorijas, o nūnai žmones čia primena tik kadais pastatytas ir pamirštas mirti medinis suolas…

Sužionių šv. Felikso Valua bažnyčia

Sužionių šv. Felikso Valua bažnyčia

Sužionių šv. Felikso Valua bažnyčia

Sužionys

Sužionių piliakalnis

Sužionių piliakalnis

Sužionių piliakalnis

Kas iš arti nematėt Sosnovskio barščių plantacijų, nuvažiuokit prie Gaukeliškių piliakalnio, jis kartais dar vadinamas Pilata arba visai švelniai – Pilaškučiais 😊 Kotai – bene rankos storio, žmogų praaugę, lyg medžiai. Apsirengiam storiau, ir vorele brūzgynais žygiuojam kalvos pakraščiu, kol vos matomas takelis visai pranyksta žolėse. Ropščiamės viršun, bet šviesesnės vietos nematyt. Pasitenkinam lazdyno atvėsiu ir erdve, nuotraukai – kaip tik. Piliakalnio, matyt, būta didelio, šlaitas status, bene 10 metrų aukščio. Reda dar pabando laimę paklaidžioti aikštelėje, kurios nė galų nematyt, bet veltui – tankūs krūmynai negailestingai gožia visą menamą grožį ir didybę. Lyg piliakalnio suvenyrus prasinešam ant rankovių nukritusius gražuolius kirminėlius, kai kas net klykia iš “malonumo” 😉

Gaukeliškių piliakalnis

Gaukeliškių piliakalnis

Gaukeliškių piliakalnis

Apie Dubingius prirašyta ir papasakota tiek, kad bijau būti nušvilptas savo skaitytojų. Gal net galėčiau parašyti atskirą pasakojimą. Ir vis gi pabandysiu…

Miestelio aikštėje, prie tako į bažnyčią, vargiai randu vietą įsprausti automobilį. Su ledais rankose jau ruošiamės pasivaikščioti, kai Redos žvilgsnis tiesiog “pakimba” prie iškabos ant pastato sienos – “Daiktų su istorija visovė”, suprask, - mūsų taip mėgstamas antikvariatas 😊 Kad čia – neįprasta vieta, suvokiam jau nuo durų, stiliaus trapumas ir elegancija tiesiog užburia… Viduje apsigaubiam malonia prietema ir tiesiog išsižiojam – kaip gražu! Dar daugiau nuostabos ir susižavėjimo pliūpsnį dovanoja šilta pažintis su viso šio grožio savininke – ponia Virginija... Prisistatom, įsikalbam ir susėdam netikėtai pasiūlytam kavos puodeliui čia pat, ant antikvarinių baldų. Klausom Virginijos istorijos, gyvenimo patikrintų ir išgrynintų tiesų, pasakojam apie save... Žodžiai liejasi, klaidžioja tarp daiktų, grįžta lengvu, vos girdimu aidu ir lengvai ištirpsta erdvėje. Kavos gėrimas iš mažyčių lyg antpirščiai porceliano puodelių nejučia virsta prasmės kupinu ritualu, kuriame sustoja laikas... Priglaudžiu puodelį prie delnų – trapus, lyg laikytum akimirką, kuri gali sudužti... Kai gurkšteliu, skonis užlieja lėtai, kaip šnabždesys, burnoje susilieja skonis, istorijos ir emocijos... Kažkur širdies kertelėje suvokiu, kad kelios minutės prie mažyčio puodelio virsta ne kasdienybe, o jausmu. Jausmu, kuris pasilieka širdyje, net tada, kai puodelis jau tuščias… Kava - jau ne gėrimas, o tarsi kokia anksčiau nepatirta būsena: ji priverčia klausytis tyloje, matyti detales, pajusti šalia esančius žmones… Susitikimui atminti ponia Virginija padovanoja mums knygą apie Dubingius, žinau, - skaitysiu, prisiminsiu ir šias akimirkas, ir kavos skonį… “Kaip aš padarysiu stebuklą, jei Jūs patys juo netikite”, - atmintin įsirėžia Virginijos pacituoti Kristaus žodžiai… “Trys trimitai” – taip vadinasi ši jaukumu alsuojanti senų daiktų salelė pačiame Dubingių miestelio centre.

Dubingiai

Gimsta nutrūktgalviška mintis – nulėkti į Giedraičius, o Dubingių piliakalnį palikti pabaigai, kad būtų tarsi jubiliejiniu mūsų kolekcijoje – 444-uoju. Skubam, juolab, Giedraičių šv. Baltramiejaus bažnyčioje šiandien vyksta tituliniai parapijos atlaidai. Deja, per vėlu - pasitenkinam saldainiais iš besibaigiančio kermošiaus, šviesa jau užvertos bažnyčios languose ir keliomis atminčiai įamžintomis akimirkomis miestelio centre. O Piliakiemių piliakalnis – nesunkiai pasiekiama didžiulė kalva kitame Klemento ežero krante, tuoj už miestelio. Tik sustoti nėra kur, o kopiam lengvai, vienu įkvėpimu. Vėjas kedena dukrų plaukus, juokiuosi širdyje – taip gera…

Giedraičių šv. Baltramiejaus bažnyčia

Giedraičių šv. Baltramiejaus bažnyčios varpinė

Piliakiemių piliakalnis

Grįžtam į Dubingius. Parduotuvėje paliekam ilgą kermošiaus saldainį poniai Virginijai, visai neskubėdami apeinam miestelio centrą, pasigrožim šv. Jurgio bažnyčia, kurios formose susilieja katališkos tradicijos ir šiuolaikiškas lakoniškumas. Visai tylu, lyg stovėtume prie tylios šviesos skrynios, kurioje telpa praeitis, dabartis ir viltis… Dideli langai įleidžia šviesą į kiekvieną bažnyčios kamputį. Šviesa, rodos, tampa pačia svarbiausia forma ir puošmena.

Dubingiai

Dubingių turgus

Dubingių šv. Jurgio bažnyčia

Senoji varpinė

Dubingių tiltas laikomas pirmuoju mediniu tiltu per ežerą Lietuvoje, pastatytu dar tolimais 1934-aisiais Antano Smetonos iniciatyva, mat metais anksčiau, Lietuvos prezidentas, atvykęs į Dubingius, negalėjo per ežerą persikelti į miestelį. Prieš akis virš Asvejos ežero vandenų iškyla Dubingių piliavietė, tarsi altorius, pastatytas tautos atminčiai. Čia kadais plakė Lietuvos istorijos širdis, čia pleveno Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vėliavos,  čia skambėjo Radvilų žodžiai, kurių galybės aidas skriejo toliau nei valstybės ribos. Ir nors laikas suardė pilies sienas, neištrynė to, kas brangiausia – dvasios, lyg kalnas kvėpuotų rimties ir orumo alsavimu. Čia iš akmenų ir žolės kyla nebyli malda, kad šlovė nėra pamiršta, kad praeitis, kaip šviesa, neužgęso… Rodos, visi, atėję čia, tampame liudininkais to, jog istorija yra gyva jėga, įrašyta į mūsų žemę, į vandenį, į dangų. Ir čia, Dubingiuose, šioje iškilmingoje tylos šventovėje, pajunti, kad Lietuva mums yra daugiau nei dabartis – ji yra mūsų visų amžinybė… Nulipam žemyn, skaičiuodami laiptelius, kiekvienas sau, lyg bandydami suvokti, kur ką tik stovėjome… Atsisuku. Pilies kalnas atrodo išblukusi šimtametė drobulė, primenanti, kad laikas bėga, bet žemė ir atmintis išlieka…

Dubingių tiltas ir piliavietė

Viskas.

Mūsų kelionių taupyklėje – jau 444 aplankyti Lietuvos piliakalniai. Kiekvienas – lyg maža saldi pergalė prieš save, prieš laiką, prieš abejingumą. Ir tikrai - "vardan tos..."