Išblukusios istorijos

Gerai prisimenu, kaip Reda kadais džiūgavo, kai įveikėm visus Kauno apskrities piliakalnius. Tuomet manėm, kad jau visi keliai išmaišyti, trauksim kur toliau, bet istorikai ir archeologai visai neleidžia lengviau atsikvėpti, vis ieško, kapsto archyvus ir kurmiarausius, žiūrėk, - ir randa 😊 Nuo 2017-ųjų pavasario, kai pradėjome keliauti, Kauno apskrityje specialistai aptiko net 33 anksčiau nežinomus piliakalnius, o bendras jų skaičius nuo 137 išaugo iki 170.

Kirdeikių piliakalnis kultūros paveldo vertybių registre užregistruotas lygiai prieš metus, 2023-ųjų lapkričio 17-ąją, bet vis nerasdavom laiko ir progos, juk vien važiuoti – virš valandos. Bet diena X atėjo 😊

Traukiam beveik mintinai žinomu keliu pro Gegužinę, Ruklą, Jonavą ir pro kaimus visai neblogu asfaltu sukam Šėtos link. Reda dar susirašo senąsias kaimų kapinaites pakeliui, bet sustojam tik sykį, Prauliuose, kitur kryžių arba visai nėra, arba – tik po vieną, atminčiai. Prieškario metais Prauliuose gyveno garsus Lietuvos dailininkas A. Samuolis ir iš emigracijos su tėvais grįžusi liaudies menininkė S. Samulevičienė, prie plento išlikęs ir jų vienkiemis. Sekmadienis, varteliai užkelti...

Smagiau pramankštinti kojas pavyksta tik Šėtoje. Nors esame ne kartą čia lankęsi, šįsyk iš anksto atidžiau patyrinėjau žemėlapį ir, savo džiaugsmui, aptikau naujų įdomių istorijos detalių. Medinė dabartinės bažnyčios pirmtakė Šėtoje iškilo dar 1499-aisiais, o šiandieną stovinti – jau ketvirta miestelio istorijoj. 

Bažnyčios šventoriaus kamputyje, tuoj už ilgamečio Šėtos klebono Antano Danilos kapo, stovi dar vienas senas kryžius – Adelei Dirsytei. Va čia ir prasideda įdomumas – kapas tuščias, Sibiro tremtinės Adelės Dirsytės palaidojimo vieta iki šiol nežinoma... Mokytoja ateitininkė, pasaulyje žinomos Sibiro kalinių maldaknygės „Marija, gelbėki mus“ autorė A. Dirsytė mirė tremtyje 1955-ųjų rudenį. Būdama uoli katalikė, rašė maldas ant tošies gabalėlių, laikraščio skiaučių, cemento maišų. Maldas sugrupavo ir sudėjo į mažą knygelę. Sibiro kalinių maldaknygė pavadinimu „Marija, gelbėk mus“ pirmą kartą išleista 1959 m. „Immaculata“ spaustuvėje Putname, vėliau pasklido įvairiuose kraštuose, ir buvo išleista net 14-ka pasaulio kalbų penkiuose žemynuose tūkstantiniais tiražais. Tai didžiausiu tiražu kada nors išleista lietuviška knyga…O 2000 m. rugsėjo 24 d. pradėta Adelės Dirsytės beatifikacijos, arba kankinystės deklaravimo, byla buvo užbaigta 2023-aisiais ir tuomet iškeliavo į Vatikaną...

Kitoje aikštės pusėje, tuoj už gimnazijos, stūkso pilki buvusios sinagogos mūrai. Liūdna ir žiauri istorija – XIX a. pabaigoje pastatyta singoga neteko šeimininkų 1941 m. birželį, kai visą (!) Šėtos žydų bendruomenę sušaudė vokiečiai... Nenaudojamas pastatas buvo pritaikytas mokyklos reikmėms – pakeistas išplanavimas, sujungti vakarinės dalies korpusai, vėliau – įkurtas bendrabutis, parduotuvė ir net policijos nuovada. Prieš trejus metus surengtame aukcione sinagogą įsigijo JAV gyvenantis Šėtos žydų palikuonis, bet reikalai taip ir nepajudėjo. Pilkuma...

Aukščiausioje Šėtos kapinių vieto stūkso mūrinė Veličkų šeimos koplyčia – mauzoliejus. Beje, tiesiai iki kapinių nenuvažiuosit, teks sukti ratą aplink visą centrinį kvartalą, tokia jau Šėtos tvarka 😊 Vienaaikštę koplyčią su kolonomis pastatė Kauno apskrities vėliavininkas, Ukmergės ribų teismo teisėjas dvarininkas Stanislovas Velička savo žmonai Bogumilai, o 1860 metais jis taip pat buvo palaidotas Veličkų šeimos koplyčioje. Nuo kitų mauzoliejinių koplyčių ji skiriasi tuo, kad yra pastatyta be rūsio, bet su viduje įrengtu kolumbariumu. Kapinėse gausu senų ir itin išraiškingų antkapinių paminklų lenkų ir lietuvių kalbomis, verta sugaišti keliolika minučių ir pasivaikščioti.

Paskutinįsyk stabteliu beveik miestelio gale, kur privataus namo kieme, visai prie gatvės, jau 106 metus stovi paminklas žuvusiems Lietuvos didvyriams (Naujoji g. 38). Nesustodami zuja automobiliai, rieda dviratininkai, eina žmonės... O tyli atmintis – gyva...

Tuoj už Pašėtės kaimo asfalto juostos pašonėj baltuoja masyvus koplytstulpis 1831 metų sukilimo dalyviams. Pernai, šventindamas atstatytą koplytstulpį, kun. R. Skrinskas sakė: „Koplytstulpis su jame apgyvendintomis šventųjų statulėlėmis įgauna gyvybės, o be jų – tai kaip švyturys be šviesos...“. Akmenyje išlikę statybos metai – 1835. Beje, visiškai panašus koplytstulpis, gal net ir to paties meistro padirbintas, stovi Kėdainiuose, Šėtos gatvėje, užsukit kada palyginti 😉

Mūsų kelionės tikslas – vos už kelių kilometrų, ir, tik nusukę į dulkėtą vieškelį, tuoj už tiltuko per Obelį, atsargiai leidžiamės į žolėje vos matomas vėžes. Na, sutikit, - kam eiti, jei gali važiuoti? Vėžės baigiasi prie senų pajuodusių obelų ir išnykusios sodybos akmenų... Žmonės seniai išėjo... Apsikaišom skvernus, persiaunam avalynę ir vorele drožiam palauke palei Obels vagą, laimei, eiti netoli. Iš tolo matoma piliakalnio kalvelė pažymėta vėjo ir saulės nugairintu senųjų Kirdeikių kapinių ženklu, apie piliakalnį – nieko. Užkopiam lengvai, kiek čia to vargo – keli metrai, tik šlaitas į Obelį – gerokai grėsmingesnis, status, kokių 6 metrų. Nedidelė aikštelė palengva leidžiasi į Reteglės pusę, kas žino, - gal net nulyginta žmonių, juk čionai – kapinės... Rodos, dvejose pusėse kalvos pusėse būta ir dabar jau vos įžiūrimų griovių. Dairomės aplink, ir visai netikėtai iš krūmokšnių išnyra pusamžis vyriškis, - pasirodo, vaikštom po jo žemes, tai anas pagalvojo, gal mes iš kokios valdiškos komisijos... 😊 Keliskart patvirtinam, kas mes tokie ir ko mums čia reikia, ir pokalbis lengvai įsisiūbuoja. Vyras pasakoja apie anapus Obels buvusias kapines, vis migruojančią vagą, aplink buvusius dvarus ir palivarkus... Nūnai viskas keičiasi, istorijos puslapiai blanksta žmonių atmintyje ir negrįžtamai nyksta, ir net jo vaikai į namus grįžta tik trumpam pasisvečiuoti... Atsidūsta. Atsisveikinam, toldami dar atsisukam į piliakalnio kalvelę, o vyras iš stulpų padarytu lieptu grįžtą į kitą Obels krantą...

Dar pabandom paieškoti žemėlapyje kitur pažymėtų Kirdeikių senųjų kapinių, bet peraugę krūmokšniai slepia bet kokius istorijos pėdsakus. Sena paliegusi liepa, rodos, atsuka veidą retai lepinantiems saulės spinduliams...

Įveikėm dar vieną piliakalnį ir vėl užbaigėm keliones po Kauno apkrities piliakalnius. Be abejonės – įveikėm ir patys save, nugalėję vidinį tinginį, abejingumą ir rudens niūrumą...

Paimu žmoną už rankos.

Laikas namo.

2024-11-24

Į žiemą

Pirmos nedrąsios snaigės vos matomu šydu mūsų mazdukės langus nugula dar kieme, bet trauktis nežadam, vistiek važiuosim. Čiumpam šeimos vėliavą, žemėlapius, įsikūtojam, pasirūpinam šilta arbata, ir – į kelią.

Lengvu sniegeliu žilstelėję pakelės laukai dar nepaslepia žalumos, lyg dvejotų, ar jau laikas. Jau Prienų rajone, visai prieš Kašonis, tarp vienišų trobų sukam į šoną. Kaimo keliukas be jokių vėžių – baltut baltutėlis. Vingiuose pasiūbuojam, patraiškydami ledą duobėse ir pasivartydami, lyg obuoliai krepšyje, bet Vošiškių kaimo senąsias kapines randam visai lengvai. Aptvertame kelių arų plote likę meniškų kalto ir lieto metalo kryžių, keli tąšyto akmens paminklai su vos menkai įskaitomomis epitafijomis ir datomis. Jei akys neapgauna, seniausias akmenyje iškaltas įrašas mena 1877-uosius... Visai šalia kapinaičių tvoros, pietų pusėje, lyg negyjančios žaizdos žiojėja kolūkio laikais iškastos žvyro duobės. Šalta.

Vos už kelių kilometrų, pariedėję vieškeliu ir palaukės grumstais, vėl stojam. Nedidelės kalvos šlaite stūkso tik prieš keletą metų iš užmaršties atgimusios Valiūniškių kaimo senosios kapinės. Šioje vietoje buvo Kašonių dvaro palivarkas, kalvos viršūnėje, vos keli žingsniai nuo kapinaičių, vėjo draskoma stovi iki šių dienų išlikusi palivarko valdytojo troba. Durys tvirtai užrakintos, langai aklinai uždangstyti, lyg saugotų paslaptis... Iš kartos į kartą žmonių lūpose vis atgyja pasakojimas apie čia palaidotus prancūzų kareivius, kuriems atminti Smetonos laikais vietos šauliai net buvo pastatę paminklą. Jiezno seniūnija pasirūpino paminkliniu akmeniu, kuris užklydusiam žygeiviui primins praeitį... Sušąlusių saulėgrąžų laukas prie kelio tyli, nulenkęs pajuodusias galvas...

Visai mažutis tas Daukantų kaimas Nemuno slėnyje, vos keliolika gyventojų. Nuo Jiezno atriedam visai padoriu vieškeliu, nė dulkelės, nė snaigelės. Tiesa, prie nenustekentų dirbtuvių dar stabtelim įamžinti į rytus atsuktą patrankėlę ir medžio kamiene išdrožtą koplytstulpį, jau vėliau, laukuose, akimirkai nutylam prie pokario partizanams skirto atminimo stulpo. Sustojam jauno eglyno pakraštyj, eiti iki Daukantų piliakalnio – dar keli šimtai žingsnių. Vorele eiti tarp gerokai paaugusių ąžuolų visai patogu, šakos jau jau virš galvų, ir tik arčiau pietvakarinio piliakalnio šlaito tenka įveikti krūmokšnių žabangas, bet mes juk pripratę, vieni niekai 😊 Statumas – neišpasakytas, kopiam, kopiam, o viršūnė nė kiek neartėja, tai pailsę įsiamžinam pusiaukelėj. Piliakalnio aikštelė, kiek akys mato, – beveik kvadratinė, kelių dešimčių metrų visomis kryptimis. Pasirodo, mes užkopėm bene stačiausiu šlaitu, tikrai – bent poros dešimčių metrų, nors ne ką lėkštesnis ir rytinis, į apačioje pritilusią Jieznelę. Į pietus ir pietvakarius šlaitai gerokai mažesni ir neatrodo taip bauginančiai, nors tikrai apstu medžių išvartų. Tai štai toks tik prieš metus atrastas ir užregistruotas Daukantų gražuolis (KPD kodas 48536).

Grįžtam tokia pat smagia vorele, tik staiga dangus tarsi prakiūra! Snaigės pasipila taip gausiai, kad sunku ir atskirti, kur baigiasi dangus – viskas nubąla akimirksniu. Net pasvarstom apie grįžimą namo, bet labai jau vilioja mintis dar pakeliauti 😉 Suku tolyn.

Nė nesuprantu, vėjas mus stumia, ar stabdo, bet pačiu tikrausiu žiemos keliu per pusvalandį atsiduriam beveik prie Pivašiūnų. Apsigalvojusi žiema atsitraukia, palikusi tik viską užklojusį baltą kilimą ir lengvą šaltuką. Navigacija nuvilioja truputėlį kitu kaimo keliuku, bet, susivokę, kur esam, sukamės ir grįžtam ten, kur mums reikia – prie, rodos, šviežumu alsuojančio Žemaitėlių piliakalnio (48668). Paklausite, kodėl taip? Ogi piliakalnis oficialiai įregistruotas vos prieš keletą dienų, lapkričio 18-ąją. Jo nė ieškot labai nereikia, sukit iš plento į Žemaitėlių kaimą ir už paskutinės trobos dairykitės nedidelės pušimis apaugusios kalvelės. Status šiaurinis pailgos aikštelės šlaitas panyra tiesiai į tvenkinį, o pietinis, kuriuo užkopiam, - gerokai nuožulnesnis ir vėjo gainiojamas. Keliam vėliavą. Fotografuojamės. Dukros džiaugiasi sniegu, o mes – dar viena viršūne.

Iki sutemų – dar geras laiko gabalas, todėl skubam link Stakliškių. Dar keli kilometrai asfaltu, ir sukam link Noreikiškių, tik nesupainiokit su esančiom prie Kauno 😊 Anos – jau tikras miestas, o šitos – tik pakelėj ar ant kalvelių kur ne kur pabarstyti nameliokai. Noreikiškių I-ąjį ir II-ąjį piliakalnius lankėme dar prieš šešerius metus, irgi vėlyvą rudenį, bet pernai archeologai ir istorikai čia aptiko ir Noreikiškių III-ąjį piliakalnį (48154). Visas kortas šįsyk sumaišo iš paskutinės trobos pasilabinti išėjusi senučiukė ir apačioje piliakalnį primenančios kalvos tingiai supantis upelio siūlas. Senolė sako, kad čia – jau Karveliškės, o tas juodas vandens siūlas primena Alšyčios upelį. Susimėtom ir su vėliava nusifotografuojam visai ne ten, kur manome esą... Ir močiutę prigaunam, varganą kalniuką su keliom pušelėm jos sklypo pakraštyj pavadinę piliakalniu, kurio čia niekad nebuvo 😊 Išriedam iš kiemo, už tiltuko per Alšyčią stabtelim, pasipykstam ir net pasiginčyjam, darkart akylai peržvelgiam žemėlapius ir .... grįžtam, supratę, kad stovėjom tik prie pažliugusio griovio, o Alšyčia teka visai kitu piliakalnio šlaitu. Štai taip, bičiuliai, ir gimsta tiesa 😊 O Noreikiškių III-asis piliakalnis – didelė, aukšta, lapuočiais medžiais apaugusi kalva, pietiniu šlaitu besiremianti į Alšyčią, o šiauriniu – tiesiog į šlapią griovį, kurį palaikėm upeliu... Aikštelė plati, bene daugiau nei pusšimčio žingsnių, rytinėje pusėje lyg galima įžvelgti griovius ar atskirą pylimą. Kantrybė ir šaltas protas (prisipažinsiu, - daugiau Redos) padeda surasti tikrąjį piliakalnį, o gyvenime - ir daug kitų dalykų ;)

Daukantai, Žemaitėliai, Noreikiškės III – puikus mūsų piliakalnių kolekcijos papildymas su artėjančios žiemos prieskoniu.

Jau 433.

Užuguostyje ir Butkiškėse dar aplankom Redos prosenelių ir senelių kapus.

Pabūnam. Patylim. Pagalvojam.

Gera žinoti savo šaknis.

Šviesu. Gal nuo pirmojo sniego, o gal – nuo minčių...

2024-11-23